Vos pusantros valandos mašina nuo Florencijos ar dvi valandos nuo Bolonijos ir atsidursite renesanso menininko Piero della Francescos gimtinėje – nedideliame Sansepolkro miestelyje. Čia, XVII a. „Bourbon del Monte“ rūmuose, visai netoli San Rocco bažnyčios ir medžiais apsodintos aikštės, pavadintos menininko vardu, jau 23 metus veikia italų įmonės, beveik pusę šimtmečio gaminančios natūralius sveikatos priežiūros produktus, muziejus. Būtent įmonės kvietimu jame ir lankiausi.
Turas po muziejų ir išskirtiniai jo eksponatai lankytoją tarsi pakviečia kelionei laiku, per kurią supažindina su tūkstantmečius apimančia istorija, atskleidžiančia senovės vaistinių augalų naudojimo tradicijas, žolelių gydomąsias savybes ir patį žmonių bei augalų ryšį.
Nepakeičiamas vaistininko įrankis
Pats muziejaus pastatas iš išorės daug įspūdžio nekelia. Tačiau vos įžengus pro duris pasitinka skliautinės rūmų lubos ir didžiulė freska ant sienos. Greta jos kabo akmuo, kuriame iškaltas užrašas „Prodest-Obest“ (liet. padeda-kenkia) įspėja, kad vaistiniai augalai gali būti ne tik naudingi, bet ir žalingi, jei vartojami ar naudojami netinkamai.
Kylant laiptais į viršų ant sienų galima apžiūrėti muziejaus antikinės bibliotekos kolekcijos botanines iliustracijas, o pasiekus antrą aukštą atsiveria pirmoji ekspozicijų salė. Čia išties jauku, dvelkia senove, o ištaigingi sietynai, ant sienų kabantys didžiuliai paveikslai ir tarp langų įsitaisęs milžiniškas markizo Monaldo šeimos herbas sukuria ir prabangos pojūtį.
Mus pasitikusi muziejaus darbuotoja supažindina, kad atsidūrėme salėje, kuri skirta senoviniams nepakeičiamiems vaistininko įrankiams – grūstuvėms, farmacininkystėje turėjusioms didelę praktinę ir simbolinę reikšmę.
Čia eksponuojamos įvairių medžiagų (akmens, geležies, medžio, dramblio kaulo, bronzos) ir laikotarpių vaistininko grūstuvės. Bronza buvo laikoma idealia medžiaga dėl savo tvirtumo, tankumo ir neporėtumo, bei vertinama, kad ingredientai nėra absorbuojami juos smulkinant.
Grūstuvės forma išliko nepakitusi iki XIV a. Vėliau, XVI a., jos tapo meno kūriniu su puošniomis dekoracijomis, o XVIII a. pabaigoje ant jų paviršių atsirado gėlių ornamentai.
Nuo senovės civilizacijų iki šių dienų
Iš grūstuvių salės patenkama į vaistažolėms ir jų istorijai skirtą erdvę. Ant sienų kabo didžiulės informacinės lentos, kuriose pasakojama, kaip vaistiniai augalai žmonių buvo naudojami nuo senovės civilizacijų iki šių dienų.
Muziejaus darbuotojos teigimu, pirmykščiai žmonės gamtą stebėjo ir vaistines žoleles naudojo intuityviai. Neturėdami logiškų atsakymų, jų poveikį priskyrė antgamtinėms jėgoms, dažnai augalus siedavo su dieviškomis būtybėmis. Pirmieji augalų žinovai (šamanai) atsirado Rytuose. O žinios ir išmintis apie augalus ėmė vystytis senovės civilizacijose.
Pavyzdžiui, senovės Mesopotamijos civilizacijoje, kurioje gyveno šumerai, asirai ir babiloniečiai, buvo naudojami vaistiniai augalai. Pirmasis rašytinis dokumentas, pripažįstantis gydytojo profesiją, datuojamas apie 2000 m. pr. Kr. Ninevijoje rasta tūkstančiai molinių lentelių, skirtų medicinai, kurias surinko karalius Ašurbanipalas VII a. pr. Kr. O receptuose minima 250 augalinių medžiagų, įskaitant saldymedį, anyžių, mirą, aguonas, juodąjį čemerį, ricinos aliejų ir opijų.
Virš civilizacijų lentų kabo žymių medicinos ir mokslo figūrų, tokių kaip Asklepijus (graikų medicinos dievas), Hipokratas (senovės graikų gydytojas), Antoine Lavoisier (prancūzų chemikas), Carlo Linnaeus (švedų biologas ir gydytojas, šiuolaikinės mokslinės gyvų organizmų klasifikavimo sistemos tėvas) ir kitų, portretai.
Mediniuose stenduose, kuriuos gaubia stiklas, eksponuojami vertingi herbariumai, kurių dalį teko matyti ir grūstuvių salėje.
Išskirtiniai keraminiai indai
Trečioji muziejaus salė skirta įvairių šimtmečių itališkiems farmaciniams keraminiams dirbiniams. Čia akys raibsta bėgiodamos po vitrinas, kuriose – meno kūriniais vadinami heraldiniais simboliais, gėlėmis, augalų motyvais, epinėmis, religinėmis figūromis išmarginti indai. Tos vazos, ąsočiai tokie žavingi, kad ir dabar mielai namuose tokių turėtum. Tačiau jų paskirtis – ne interjero detalė.
Juose buvo laikomos vaistinės medžiagos. Įdomiausia, kad iš to, kaip indas dekoruotas, buvo galima nuspėti, kas yra jo viduje.
Štai, pavyzdžiui, indas, ant kurio – Šv. Liucijos atvaizdas. Jis, kaip pasakojo muziejaus darbuotoja, iš daugelio šventųjų figūrų, kurios vaizduojamos ant senovinių vaistų indų, yra vienas dažniausiai pasikartojančių.
Romos katalikų bažnyčios šventoji laikoma regėjimo, neregių globėja. Ji dažnai vaizduojama laikanti lėkštę arba taurę su dviem akimis. Jos atvaizdas ant vaistų indų turėjo dvejopą funkciją: simbolinę – kaip figūros, susijusios su gydymu ir išgydymu, ir praktinę – indas, papuoštas jos atvaizdu, buvo skirtas laikyti specialiam preparatui akims gydyti.
Stiklo dirbinių salė
Patyrinėję keramiką, leidomės į stiklo dirbinių salę. Čia eksponuojami įvairiausių formų ir dydžių stiklo dirbiniai, pagaminti naudojant senovinį metodą iš smėlio ir augalų pelenų, buvo naudojami vaistams laikyti ir aktyvioms sudedamosioms dalims išgauti.
Pūstas stiklas, dėl savo lengvumo ir formavimo paprastumo, buvo plačiai naudojamas farmacinei įrangai ir laboratoriniams instrumentams gaminti nuo viduramžių. O Italija, ypač Venecija, nuo viduramžių buvo svarbūs pasauliniai stiklo meno centrai.
Šioje salėje galima pamatyti retortų – stiklinių kaitrai atsparių laboratorinių indų, įvairių buteliukų, distiliavimo įrankių ir net tokių eksponatų kaip šlapimo indai, kraujui nuleisti skirtos priemonės ar krūties pientraukių kolekcija.
Galima apžiūrėti retą nešiojamų medinių vaistinėlių kolekciją, kurias gydytojai ir vaistininkai naudodavo savo brangiems vaistams transportuoti.
Istorinė XVI a. saugykla
Iš stiklo dirbinių salės patenkama į erdvę, kurios lubos – tarsi tanki pieva aukštyn kojomis. Čia atkurta istorinė XVI a. vaistinių augalų saugykla. Žolelės būdavo renkamos Sansepolkro apylinkių kalvose, atsižvelgiant į laiką, kai jose yra didžiausia veikliųjų medžiaga koncentracija.
Vaistiniai augalai, pasižymintys įvairiomis spalvomis, skvarbiais kvapais, būdavo kabinami ant lubų atokiau nuo tiesioginės šviesos, kad tinkamai išdžiūtų ir išsaugotų savo fizines ir chemines savybes.
Prieš naudojant, jie būdavo laikomi specialiose talpose, pavyzdžiui, gluosnių krepšiuose ar aromatinio medžio dėžutėse, siekiant geriausiai apsaugoti brangų turinį nuo bakterijų ir vabzdžių, kol jie taps sveikatinamaisiais preparatais.
XVII a. vaistinė ir laboratorija
Apžiūrėję virš galvų kabančius ir induose esančius vaistinius augalus, vos už keleto žingsnių atsidūrėme istorinėje XVII a. vaistininko parduotuvėje-laboratorijoje, kurioje buvo ruošiami ir parduodami natūralūs vaistai. Šioje erdvėje sukosi įvairūs asmenys – nuo žolininkų iki gydytojų.
Vaistinėje – didelė autentiškos įrangos kolekcija: molinės krosnys, dideli nešiojamieji distiliavimo aparatai, presai, grūstuvės ir indai žaliavoms. Nišoje, paslėptoje nuo lankytojų, buvo laikomi brangūs ir sunkiai gaunami produktai, tokie kaip gyvatės taukai, tam tikri nuodai ir Falerno vynas.
Virš krosnies kabanti krokodilo imitacija simbolizuoja augalų derlingumą, sėkmę vaistininko darbe, taip pat jis buvo kelionių į tolimas šalis, siekiant įsigyti pačių vertingiausių ingredientų, simbolis.
Fitocheminė laboratorija
Dar kitoje patalpoje atsiduri fitocheminėje laboratorijoje, kuri atspindi XIX a. farmacijos istorijos lūžio laikotarpį, kai nuo senovinio vaistininkystės meno buvo pereita prie šiuolaikinių, daugiausia iš sintetinių neorganinių žaliavų gaminamų vaistų. Laboratorijoje eksponuojami instrumentai, naudoti masinei piliulių, sirupų, tepalų, tinktūrų, pastilių ir kitų preparatų gamybai.
Čia galima pamatyti, kaip keitėsi instrumentai: didelius ingredientų cheminės transformacijos aparatus pakeitė subtilios svarstyklės ir stikliniai distiliavimo aparatai bei indai. Pakito ir farmacininko vaidmuo – jo užduotis tapo analizuoti ir maišyti magistralinius preparatus, o žaliavas ruošė pramoninės laboratorijos.
Nuodų kambarys
Iš fitocheminės laboratorijos pasukus paskutinės ekskursijos salės link, siauro koridoriaus gale akį patraukia geležiniai vartai su gyvatės atvaizdu priešakyje ir už jų esanti erdvė. Pasirodo, geležiniai vartai čia ne šiaip sau, tai – apsauga nuo itin smalsių ar neatsargių muziejaus lankytojų, nes už jų – nuodų kambarys. Apie tai įspėja ir užrašas ant spintelės rėmo „Cave atra venena!“ (liet. Saugokitės mirtino nuodo!).
Šioje izoliuotoje mažoje patalpoje, kaip pasakojo muziejaus darbuotoja, vaistininkas laikė toksines medžiagas, kurios, atsidūrusios netinkamose rankose, galėjo tapti itin pavojingos. Tik jis turėjo žinių, kaip tiksliai dozuoti šiuos nuodus, kad jie taptų vaistais. Beje, laikyti tokias medžiagas užrakintoje vietoje yra teisinis reikalavimas visose Italijos vaistinėse net ir šiandien.
XIX a. medinė vaistinė
Pasukus galvą dešinėn, matyti mažos, siauros durys. Muziejaus darbuotoja paaiškino, kad jos turi simbolinę reikšmę – skiria viešąją erdvę (į kurią netrukus pateksime) nuo specializuotos, slaptos zonos (nuodų kambario). Žengę per slenkstį atsidūrėme autentiškoje iš pušies medienos pagamintoje XIX a. vaistinėje.
Čia lentynose eksponuojama retų dekoratyvinių majolikų (degto molio dirbiniai) kolekcija, stikliniai indai, keraminiai „albarelli“ indeliai (dar žinomi kaip majolikos vaistų indeliai), alaviniai bokalai, medinės dėžutės ir buteliai su senų preparatų likučiais, visi su originaliomis etiketėmis.
Vaistinės centre stovi stalas, ant kurio – svarstyklės. Jas vaistininkas naudodavo savo preparatams, vaistams sverti juos parduodamas.
Akį patraukia ir medinė rytiečių pirklio, sveriančio prieskonius, skulptūra. Taip pat – ant sienos nutūpęs krokodilas ir vėžlio kiautas.
Muziejaus darbuotoja pasakojo, kad krokodilai ir vėžliai dažnai būdavo eksponuojami senovinėse vaistinėse. Krokodilas simbolizavo vandenį ir vešlią augmeniją arba augalų derlingumą. Egipte jis buvo laikomas gyvybės ir mirties paslapčių valdovu. Majų mitologijoje visi žmogui naudingi augalai dygo iš krokodilo galvos. O senovės Egipte buvo atliekamas magiškas gydomasis ritualas galvos skausmui malšinti: dekoratyvinis keraminis krokodilas su sveikatinančiomis žolelėmis būdavo pririšamas prie paciento galvos.
Vėžlio kiauto terapinis naudojimas Kinijoje buvo užfiksuotas III a. pr. Kr. Pagal daoistų tradiciją iš vėžlio kiauto gauta želatina atkuria gyvybinius Yin ir Yang principus organizme.
Ant kitos sienos matomi du sakiniai, apibendrinantys muziejaus paskirtį ir filosofiją: „Vaistiniai augalai yra gamtos dovana, sukurta visoms gyvoms būtybėms“ ir „Jei žmogus nori, gamtoje gali rasti vaistų nuo visų savo negalavimų“.
Muziejuje taip pat yra antikinė biblioteka. Joje saugoma 3 tūkst. knygų, kuriose esanti informacija atspindi žmogaus žinių apie tai, kaip naudoti gydomuosius augalus, raidą. O nusileidus į pirmąjį aukštą laukia interaktyvus turas, supažindinantis su muziejų įkūrusios italų įmonės istorija, jos veikla ir tuo, kaip gimsta gaminama natūrali produkcija.