Ar JAV ekonominio produktyvumo pranašumas yra tik pasirinktos vertinimo metodikos rezultatas? – Mokslo Lietuva

Pasaulio ekonominėje žiniasklaidoje galime rasti labai daug informacijos apie tai, kad JAV produktyvumas jau daug metų auga daug sparčiau nei Europoje ir kitose išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, kaip pavyzdį, kviečiu susipažinti su Finantial Times (FT) publikacija [1]. Ir tai nėra tik žiniasklaidos “antis”, tokia išvada seka iš vis dar dažnai taikomo realaus BVP ir produktyvumo skaičiavimo metodikos bei jos pagrindu vykdomo šalių raidos palyginimo. FT straipsnis akivaizdžiai demonstruoja, kad Europos ekonominis atsilikimas nuo JAV yra priimamas, kaip objektyvi tikrovė pačiu aukščiausiu politiniu lygiu ir jau daug metų ieškoma būdų tam “atsilikumui” įveikti. Šias pastabas skelbiame, nes abejonės dėl perdėto JAV ekonomikos pranašumo kyla iš tarptautinės makroekonomikos ir ekonominio augimo teorijos studijų.

Standartinis požiūris. BVP ir produktyvumas jau seniai yra skaičiuojamas pastoviomis kainomis, realus, nes siekiama atskirti kainų ir kiekybinį produkcijos gamybos augimą. Tai turi prasmę ir, matomai, dalinai yra pagrįsta, kai lyginame tos pačios šalies skirtingus raidos laikotarpius. Kadangi mus domin tarptaurinis palyginimas, parodysime, kad kainų augimo išskaičiavimas (defliatorius) nėra vienareišmiškas, kai kainų augimas šalyse yra skirtingas.

Tarptautinėje makroekonomikoje yra naudojamas štai toks produktyvumo pastoviomis kainomis apibrėžimas:
Prod[PPP,const](t)=BVP[realus](t)/PPP[pasirinktais metais]/L(t),
kur  BVP[realus](t) yra realus BVP pastoviomis šalies kainomis,
PPP[pasirinktais metais] yra pasirinktais  metais suskaičiuotas Perkamosios galios paritetas – valiutų kursas pagal perkamąją galią,
L(t) reiškia darbo kiekį skaičiuojamą: gyventojų skaičiumi, dirbančiųjų skaičiumi ar visų dirbtomis valandomis.
Manoma, kad toks dydis gerai matuoja realius produktyvumo pokyčius, nes ralus BVP pašalina infliacijos įtaką šalies viduje, o fiksuotas PPP pašalina tarptautinio kainų lygio skirtumo kitimą. Visdėlto, toks pasirinkimas neatsižvelgia į produktyvumo, atlyginimų ir kainų dinamiką, Penn efektu nustatytą kainų ir BVP ryšį  ir Balassa—Samuelson tai aiškinančią teoriją.

Realus BVP nepakankamai gerai atskiria BVP nuo kainų kitimo. Yra nesunku suprasti, kad valiutų vertės pokyčiai ekonomikos sudedamąsias dalis veikia skirtingai, su labai skirtingais laiko užlaikymais. Pavyzdžiui, atlyginimų pokyčiai įvyksta daug vėliau, nei prekių ir paslaugų, prekiaujamų tarptautiniu mastu. Tie skirtumai gali siekti net keletą metų. Todėl realus BVP kitimas nėra nepriklausomas nuo valiutų kursų ir kainų lygio pokyčių: vėliau, dėl buvusios infliacios, pakylantys atlyginimai realaus BVP skaičiavime atrodo, kaip pagamintos produkcijos ir paslaugų kiekio padidėjimas. Dvi šalys, turinčios vienodą ekonominį pajėgumą pagal pagamintos produkcijos kiekį, turės skirtingą realų BVP ir produktyvumą dėl skirtingai vykusio kainų pokyčio. Ekonomikose, kurios vejasi labiau išsivysčiusias, nuolat stebimas atlyginimų pokyčių atsilikimas nuo kainų pokyčių, bet nominalaus BVP padidėjimas įvyksta kartu su kainų padidėjimu. Kadangi atlyginimų didėjimas atsilieka, tokia ekonomikų konvergencija yra daugiau kainų lyginimosi rezultatas, o ne kiekybinis pagamintos produkcijos padidėjimas. Žinoma, toks infliacinis konvergencijos mechanizmas vėliau teigiamai atsiliepia investicijų galimybėms, technologijų atnaujinimui ir tikram produktyvumo augimui. Todėl matuojamas šalių ekonomikų augimas nėra tik jų vidinių ekonominių santykių rezultatas: tai yra sudėtingų tarpatatinių makroekonominių santykių pasekmė.

Penn efektas atskleidžia tikrąją BVP ir produktyvumo dinamiką.  Supaprastintą tarptaurinių ekonominių santykių įtaką atskleidžia Penn efektas:
1. Tarptautiniu mastu prekiaujamų prekių  gamybos produktyvumas kelia visus atlyginimus šalyje.
2. Aukštesni atlyginimai kelia bendrą visų kainų lygį, įskaitant ir prekiaujamų tik šalies viduje. Atsiliekančių šalių kainų lygis vejasi išsivysčiusių.

Ekonomikų, produktyvumo ir kainų lygio lyginimasis yra neatskiriami procesai ir atspindi bendrą tarptautinę dinamiką. Nors matuodami realius produktyvumo pokyčius tikimės, kad kainų įtaką išimame, deja, to padaryti nepavyksta:
1. Tik vidaus rinkoje prekiaujamų prekių ir paslaugų indėlis į BVP ir produktyvumą didėja, nes didėja jų skaitinė vertė naujomis kainomis.
2. Net nepasikeitus šalies bendram produkcijos kiekiui, matuojant vienetais, realus BVP ir produktyvumas, kaip jis apibrėžiamas ir skaičiujamas, didėja.
3. Realus valiutų kursas PPP taip pat didėja.

Dalis realaus produktyvumo augimo, kurį mes matuojame,  yra tik tarptautinio kainų lygio lyginimosi rezultatas ir tikrai nėra tik gamybos didėjimo rezultatas. Centrinės ir Rytų Europos šalys Lietuva, Lenkija ir Ruminija vejasi Vakarų valstybes ir dėl spartesnio jų kainų lygio augimo, ne tik dėl gamybos ir paslaugų didėjimo, efektyvesnės gamybos. Mūsų nuomone, panašus produktyvumo augimo skirtumas atsiranda ir tarp išsivysčiusių Vakarų valstybių, nes jos, priklausydamos sirtingoms monetarinės politikos erdvės, turi skirtingą kainų lygio raidą. Pasaulio ekonominė žiniasklaida dažnai nepaiso pastovaus-PPP BVP skaičiavimo ribotumo ir pateikia JAV ekonominį pranašumą prieš Europą, kaip akivaizdų faktą. Europos strategai taip pat mušasi sau į krūtinę ieškodami būtų ir nebūtų atsilikomo priežasčių. Mario Draghi paskelbė savo išvadas, sukėlusias nesibaigiančias diskusijas. Kadangi turime rimtų teorinių abejonių dėl skelbiamo Europos atsilikimo, pateiksime viešai visiems prieinamus palyginimo rezultus su komentarais dėl metodikos.

JAV ir Europos produktyvumo palyginimas. Palyginimą galima atlikti naudojant įvairius duomenų šaltinius. Mes pasirinkome OECD, ne cituotame darbe yra nuoroda į šį šaltinį. Kaip paaiškinome aukščiau, kainų lygio skirtinga raida gali būti priežastis dėl matuojamo skirtingo produktyvumo. Todėl 1 Pav. lyginsime kainų lygio kitimą JAV ir Europos šalyse.

1 Pav. Kainų lygio JAV ir Europos šalyse palyginimas. Jis rodo kiek dolerių reikia sumokėti šalyje už prekę, kuri JAV kainuoja 1 dolerį.