Rusijos „nuolaida“ reikštų tai, kad ji toliau neva nepuls. Čia kaip tas klasikinis paskatinimo būdas – nebausti. Nors tokiame „taikos plane“ ir neminima, bet derėtų pridėti žodžius „kol kas“. Tai reiškia, kad praktikoje bus malami į miltus visi užkeikimai apie „stabilią, negrįžtamą, tvarią“ taiką.
Ukrainai pastaruoju metu sakoma: pirma pritarimas „taikos planui“, o po to saugumo garantijos. Ar Volodymyras Zelenskis turi pagrindo, ir pagaliau, ar turi teisę visu tuo patikėti? Ar gali vėl „pasimauti“ ant kokio nors „Budapešto memorandumo“. Ir dar reikšmingiau – ar turi kitą pasirinkimą?
Panašu, kad jo pasirinkimai panašūs į tuos, kuriuos turi Europa.
Europa pati negriaus euroatlantinių saitų ir tebemano, kad strateginis Europos partneris yra Jungtinės Valstijos.
Europa nesutiks, kad pasaulis būtų dalinamas į įtakos sferas
Vis tik bent šiandien turime pripažinti, kad mūsų strateginis požiūris reikšmingai skiriasi – tiek dėl Rusijos vertinimo, tiek dėl žmogaus teisių ir demokratijos sampratos, tiek dėl liberalios demokratijos principų ateities pasaulio raidoje. Bent jau Europa nesutiks, kad pasaulis būtų dalinamas į kažkokias įtakos sferas, kad šalys pačios neturėtų teisės spręsti savo likimo, o būtų priverstos paisyti didžiųjų, ekonomiškai ir kariškai galingesnių valstybių interesų.
Taigi, tokia situacija yra šiandien, bet nereiškia, taip bus visada. Euroatlantinės vienybės ar NATO žlugimas būtų Rusijos svajonė, bet jai neturi būti lemta išsipildyti.
Ukrainai taip pat nėra pasirinkimo. Reikia ginti savo šalį nepaisant į nieką, net ir nesulaukiant tinkamos ir tikėtinos paramos iš savo sąjungininkų. Prezidentas V.Zelenskis dar ir dar kartą padėkos prezidentui Donaldui Trumpui už jo pastangas siekiant pabaigti tą beprotišką karą. Jei reikės ir dar kartą padėkos ir po to viltingai žvelgs į Europą. Lygiai taip pat, be kažkokių didelių priekaištų, bet su gilumine nuoskauda ir nebyliu nusivylimu.
Nejaugi XXI amžiuje negali pasaulyje atsirasti jėgos, kuri, net ir turint ekonominį bei karinį potencialą, nesugebėtų stoti į mūšį su civilizacijos griovėju?
Naujoji strategija atspindi Trumpo geopolitikos vertinimą, bet svarbus įgyvendinimas
Jau daug prikalbėta apie naująją JAV saugumo strategiją. Taip, ji reikšminga, galima vertinti, kaip „lūžinę“. Tiesiog ji atspindi šiandieninę D.Trumpo administracijos nuostatą ir pasaulio geopolitikos vertinimą. Ir tiek.
Vis dėlto, pasikartosiu, viską lems ne strategijos, o praktiniai žingsniai. Tokios griaunančios, kritikuojančios Europos identitetą, įnešančios abejonių į NATO veiksmingumą ir susitaikstančios su augančiomis Rusijos geopolitinėmis ambicijomis nuostatos gali džiuginti ir jau džiugina būtent Rusiją. O praktinius veiksmus lems ir mūsų, europiečių, principinė laikysena, politika, iniciatyvos ir, pagaliau, lyderystė.
Dohos saugumo forume, kuriame teko dalyvauti ir man, D.Trumpas jaunesnysis nešykštėjo kaltinimų ir priekaištų Ukrainai. Labiausiai akcentavo korupciją. Neva, visos lėšos yra išvogtos, tolesnė parama neturi jokios prasmės, nes ukrainiečiai vis naiviai tikisi nugalėti žymiai stipresnį priešininką. O karo sekretorius Pete‘as Hegsethas Reagano forume žadėjo pabaigti su tuo „naiviuoju utopizmu“.
Sudėtinga ginčytis. Juk korupcija tikrai egzistuoja, o ir realizmo mūsų vertinimuose dažnai trūksta. Svarbu matyti esmę, tas blogybes ar problemas, kurios nusveria visą situaciją. Ar tie, kurie kaltina korupcija, patys tikrai yra niekuo nepakaltinami? Korupcija yra skaudi piktžaizdė, bet esmė vis tik yra tame, kad keturis kartus didesnė ir kariškai galingesnė valstybė visų akivaizdoje be jokios priežasties ir be jokio teisinio pagrindo paprasčiausiai daužo savo kaimynę ir žudo jos piliečius.
Kaip užaugo monstras
Dar neturėtume pamiršti, kad Vakarai padeda ne ukrainiečiams, o greičiau taiso savo nepateisinamą politinį broką. Daug metų nuolaidžiaudami Rusijai, užmerkdami akis į okupacijas ir aneksijas, pradedant Sakartvelu ir baigiant Krymu, taikydami visokias išimtis ir besivadovaudami menama pažanga „dialoge“ su agresoriumi užaugino monstrą, kuris griauna jau ne tik Ukrainą, o viso pasaulio tvarką.
Ne Vakarai padeda Ukrainai, o Ukraina padeda Vakarams apginti tai, ką Vakarai laiko savo vertybėmis. Ne Ukraina turi dėkoti, o Vakarai. Tik padėkos nepadės, reikia veikti.