Brolis Reno Marija (Renaud-Marie Desplankues CSJ). Indrės Mažeikienės nuotrauka
„Nenoriu nieko įžeisti, bet ypač ankstesniais laikais Lietuvoje vyravo depresijos atmosfera, žmonės labai mažai šypsojosi, veidai išbalę, rūstūs…“ – atvykimo ir kūrimosi laikotarpį Lietuvoje prisimena Šv. Jono kongregacijos Vilniaus vienuolyno vyresnysis brolis RENO MARIJA CSJ (Renaud-Marie Desplankues).
Šiemet Šv. Jono kongregacija (joanitai) švenčia bendruomenės įkūrimo penkiasdešimties metų jubiliejų. Prancūzijoje beveik dvidešimt metų gyvavusią kongregaciją tuometinis Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis pakvietė atvykti į Lietuvą ir dėstyti ką tik atkurtoje kunigų seminarijoje. Šiandien Antakalnyje esančiame barokinio stiliaus vienuolyne prie Išganytojo bažnyčios gyvena penki vienuoliai, visai kaip šventasis apaštalas Jonas liudijantys, kad Dievas yra meilė.
Per interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ brolis Reno Marija prisimena vienuolių integraciją į ką tik nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, pasakoja apie įkūrėjo paliktas traumas ir keturis joanitų gyvenimo ramsčius.
Broli Reno, švenčiate savo kongregacijos penkiasdešimtmetį. Kaip apibūdintumėte, kas yra Šv. Jono brolija, arba joanitai?
Esame vienuoliai, dirbantys žmonių labui, ir nesėdime užsidarę vienuolyne. Mūsų globėjas – šventasis apaštalas Jonas, mylimasis Kristaus mokinys. Jo būdas sekti paskui Kristų įkvepia mūsų gyvenimą. Apaštalas Jonas skelbė: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Tai vos vienas sakinys Biblijoje. Šv. Jonas tai rašė, todėl mes, kaip ir jis, savo būdu norime skelbti, kad Dievas yra meilė.
Broliai joanitai Vilniaus Išganytojo bažnyčioje. Rido Damkevičiaus nuotrauka
Koks buvo jūsų kongregacijos kelias į Lietuvą?
Tuometinis Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis 1993-iaisiais pakvietė mus čia įkurti vienuolyną. Jis ieškojo dėstytojų, kurie atkurtoje Vilniaus kunigų seminarijoje galėtų padėti ugdyti klierikus. Arkivyskupas Bačkis buvo girdėjęs apie mus ir pamanė, kad klierikams būtume naudingi. Kai tik atvykome, dėstyti, sakyti pamokslus ir vesti rekolekcijas reikėjo padedant vertėjui.
Per kiek laiko pramokote lietuviškai ir įsiliejote į lietuvišką gyvenimą?
Atvirai sakant, man reikėjo laiko. Aš į Lietuvą atvykau 1994-aisiais, tuo metu mažai žmonių kalbėjo angliškai, todėl bendrauti buvo sunku. Kadangi dėsčiau seminarijoje, neturėjau laiko lankyti kursus universitete ir rimtai mokytis lietuvių kalbą. Sakyčiau, man reikėjo trejų metų, kad galėčiau pradėti kalbėti, suprasti ir bendrauti lietuviškai.
Ar nebuvo sunku priprasti gyventi Lietuvoje? 1994-ieji – Lietuva neseniai atgavusi nepriklausomybę, tačiau sovietmečio pėdsakas gilus. Kaip jums sekėsi integruotis į pačią visuomenę?
Nebuvo lengva, nes atvažiavau iš Prancūzijos ir pataikiau į visai kitą pasaulį. Prisimenu, kai pirmą kartą ėjau į parduotuvę nusipirkti produktų. Pastebėjau, kad pardavėja viską skaičiuoja su slankiojančiais… Nežinau, kaip sakyti… Mediniais rutuliais? (skaitytuvais – aut. past.) Žiūrėjau ir galvojau: „Viešpatie, kas tai yra? Ką ji čia daro? Aš esu filme ar realybėje?“
Esu gyvenęs Meksikoje ir Teksase, JAV, todėl galiu pasakyti, kad ten atmosfera kitokia. Žmonės bendruomeniškesni, mėgsta apsikabinti, o Lietuvoje viskas kitaip… Nenoriu nieko įžeisti, bet ypač ankstesniais laikais Lietuvoje vyravo depresijos atmosfera, žmonės labai mažai šypsojosi, veidai išbalę, rūstūs… Buvo sunku, bet pamažu užmezgiau gerus ryšius ir pamilau Lietuvą, nors pradžia ir buvo nelengva.
Bet dabar jums čia patinka?
Taip. Sakyčiau, Lietuva yra tarsi mano antra tėvynė. Po dešimties metų tarnystės Lietuvoje turėjau grįžti į Prancūziją, kurioje praleidau penkiolika metų. Kai pargrįžau čia, labai džiaugiausi, nes svajojau grįžti tarnauti Lietuvoje.
Brolis Reno Marija (Renaud-Marie Desplankues CSJ). Indrės Mažeikienės nuotrauka
Pakalbėkime apie jūsų bendruomenę Lietuvoje. Kokia jūsų kasdienybė? Ką veikiate?
Mūsų kongregacijos gyvenimas grindžiamas keturiais ramsčiais. Pirmasis – malda. Dieną kartu pradedame su malda. Giedame Rytmetines, Dienines ir Vakarines liturgines valandas, taip pat turime Švenčiausiojo Sakramento adoracijos laiką.
Antrasis ramstis – bendruomenė. Esame broliai ir kasdien kuriame bendruomenę: mokomės vienas kitą priimti, vienas kitam padėti, spręsti svarbius dalykus. Bendras gyvenimas yra labai reikšmingas.
Trečiasis ramstis – studijavimas. Skaitome paskaitas, sakome pamokslus. Reikia maitinti save, kad galėtume dvasiškai maitinti kitus.
Ketvirtasis ramstis – apaštalavimas. Vedame rekolekcijas, susitinkame su žmonėmis ir turime daug kitokių veiklų. Nors šis ramstis yra ketvirtasis, tačiau tai nereiškia, kad jis paskutinis arba ne toks svarbus kaip kiti. Vis dėlto apaštalavimas priklauso nuo kitų trijų ramsčių – tai lyg vaisius.
Paminėjote studijavimą. Iš tiesų joanitų bendruomenė daug dėmesio skiria šviečiamajai ir socialinei veiklai. Net ir į Lietuvą iš esmės dėl to atkeliavote. Kodėl jūsų bendruomenė daug dėmesio skiria tam?
Egzistuoja materialinis skurdas, pavyzdžiui, vargšai. Per penkiolika metų Lietuvoje padėjome daugeliui gatvės vaikų grįžti į normalų gyvenimą. Bet egzistuoja ir dvasinis skurdas, pavyzdžiui, kai žmonės nieko nežino apie Dievą arba yra Juo nusivylę. Į tai taip pat reikia atsiliepti.
Daugelis nenori kreiptis į Jį, nes mano, kad Dievas yra griežtas teisėjas, koks nors nuolat kontroliuojantis baudėjas. Puikiai suprantu, kai Dievą šitaip įsivaizduojantys žmonės sako, kad jiems Jo nereikia, – tokio Dievo nereikėtų ir man. Tačiau mes galime padėti susipažinti su tikruoju Dievu.
Šiandien yra daug tamsos, nusivylimo, žmonės jaučiasi vieniši. Labai gaila, nes jie nežino, kad šalia yra šviesa, vilties ir paguodos šaltinis. Mūsų tikslas – padėti žmonėms atrasti šį šaltinį, kad jie galėtų atsigauti, atrastų ramybę, viltį ir širdies džiaugsmą.
Šv. Jono (joanitų) brolija. Rido Damkevičiaus nuotrauka
Savo internetiniame puslapyje esate nurodę, kad, be finansinės paramos, joanitams taip pat galima aukoti maistą. Sakote, kad jums visada reikia olandiško sūrio, kefyro, vaisių ir daržovių. Ką darote su šiais produktais?
Galbūt mes juos valgome? (Juokiasi.)
Kodėl būtent šiuos produktus?
Ne vien juos. Kai žmonės gali, kas savaitę atveža, pavyzdžiui, duonos, vaisių – tai jų būdas mums padėti, ir mes esame labai dėkingi jiems už šią pagalbą. Advento laiku dalyvaujame „Carito“ iniciatyvoje „Dosnumo krepšelis“, todėl kiekvieną sekmadienį daug žmonių atneša gausių maisto krepšelių, o vėliau savanoriai juos išdalina šeimoms, kurioms reikia tokios pagalbos. Labai graži iniciatyva.
Jeigu turiu skaityti paskaitą, susitikti su žmogumi ar spręsti kokį nors dalyką, į tai ir susitelkiu, bet nenoriu, kad ateitis gadintų man gyvenimą svarstymais, bus pašaukimų ar nebus. Noriu to išvengti ir šiandieną nugyventi ramiai, kaip Dievas duos.
Ar galima sakyti, kad olandiškas sūris, kefyras, vaisiai ir daržovės yra pagrindiniai produktai jūsų valgiaraštyje?
Tikrai ne. Ačiū Dievui, mūsų valgiaraštis platesnis. Tai tik pavyzdys. Yra žmonių, kurie dovanoja ir vyno, tai mus labai nudžiugina (juokiasi).
Jei kalbame apie joanitų gyvavimo istoriją, negalima nutylėti fakto, kad bendruomenės įkūrėjas Marie-Dominique’as Philippe’as seksualiai išnaudojo moteris. Kokią įtaką bendruomenei turėjo šio fakto atskleidimas ir paviešinimas?
Faktas traumuojantis, kadangi esame tarsi šeima. Įkūrėjas buvo mūsų tėvas, tam tikra prasme – pavyzdys, mokytojas. Laikėme jį šventu, bet staiga supratome, kad jis turėjo ir kitą, nematomą, labai juodą, pusę. Jis stipriai visus įžeidė. Mums tikrai buvo trauma ir reikėjo laiko, kad bendruomenė pasistengtų įveikti šį išbandymą.
Kita vertus, tai buvo proga subręsti, nes naujos bendruomenės pradžioje viskas priklauso nuo įkūrėjo – jis priima sprendimus, klausome jo mokymo, žvelgiame į jį kaip į pavyzdį. Normalu. Tačiau po tam tikro laiko reikia, kad bendruomenė pati prisiimtų atsakomybę. Esame atsakingi už savo bendruomenę ir nebesame maži vaikai, kurie visada turi paklausti, ką ir kaip daryti toliau. Gavome progą subręsti, prisiimti atsakomybę ir pagalvoti, ką darome dabar.
Vilniaus Išganytojo bažnyčia. Rido Damkevičiaus nuotrauka
Gyvename laiku, kai pašaukimų Europoje trūksta. Net ir dabar Lietuvoje gyvena tik penki broliai joanitai. Kaip įsivaizduojate savo bendruomenės ateitį?
Meldžiamės, kad būtų pašaukimų, bet negaliu to kontroliuoti. Galiu tik melstis. Bus ar nebus – tai nuo manęs nepriklauso. Mano tikslas – atlikti darbus geriausiai kaip tik galiu. Jeigu turiu skaityti paskaitą, susitikti su žmogumi ar spręsti kokį nors dalyką, į tai ir susitelkiu, bet nenoriu, kad ateitis gadintų man gyvenimą svarstymais, bus pašaukimų ar nebus. Noriu to išvengti ir šiandieną nugyventi ramiai, kaip Dievas duos.
Kitaip tariant, tiesiog pasitikite Dievu?
Taip. Kiekvienai dienai gana savo vargo, kaip sako Kristus.
Ko palinkėtumėte sau ir savo bendruomenei penkiasdešimtmečio proga?
Man šis jubiliejus yra proga paklausti savęs: kodėl esu šv. Jono brolis? Kodėl noriu eiti šiuo keliu? Kodėl man tai patinka? Kodėl šiandien noriu tokio gyvenimo? Proga dar labiau subręsti. Visai kaip porai, švenčiančiai santuokos jubiliejų.
Taip pat linkėčiau dėkoti Dievui už visus gražius dalykus, visas malones, kurias Jis davė bendruomenei ir per bendruomenę. Ne viskas buvo gražu, bet turime progą pamatyti gražius dalykus. Esu įsitikinęs: jeigu skaičiuočiau, rasčiau gerokai daugiau privalumų negu trūkumų. Todėl Dievui dėkoti tikrai yra už ką.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: