Atvirame ir emocingame įraše atlikėjas pasidalijo ne tik tuo, kas nutiko, bet ir apmąstymais apie per didelį tempą, nuolatinį skubėjimą, žinomumo kainą bei tai, kaip skaudžios patirtys priverčia iš naujo įvertinti svarbiausius dalykus gyvenime. Įrašu jis sutiko pasidalyti ir su Lrytas.
„Kartais po įtemptų koncertų, malonių ir varginančių kelionių pasibaigia ir taip… Tave kažkas sustabdo. Viskas duota iš viršaus, galbūt kaip ženklas, kad laikas poilsiui, laikas sau, o to laiko iki šiol nebuvo.
Pagalvojau – mes visi lekiame, skubame, dirbame, stengiamės, pilni minčių, idėjų, troškimų ir vis daugiau ir daugiau, kad tik daugiau… Taip, scena yra priklausomybė, juk iš jos penkiolika metų aktyviai valgau duoną, pragyvenu, myliu tai, ką darau.
Tačiau praėjusią savaitę kelionė į Uteną galėjo baigtis lovoje ir žmonės būtų likę be mano solinio koncerto, nes prabudęs ryte negalėjau normaliai išlipti iš lovos – tiesiog surakino, kažkas sukaustė nugarą, o skausmas metėsi į koją. Galvoju, kas tai?
Nors vieno koncerto metu jaučiau, kad perputė kaklą – didžiulis skersvėjis, o vykdamas į namus mašina jaučiau kažkokį vėją, pučiantį tiesiai į nugaros apačią. Juk kartais iš šiltos salės leki į mašiną sušilęs, skubi į kitą pasirodymo vietą ir rezultatai būna kokie būna – tai kenkia sveikatai. Bet argi pagalvoji žmogus apie pasekmes… Tačiau šis kartas mane privertė rimtai susimąstyti.
Pilna savaitė kaip niekada koncertų ir dar kelias solines programas reikia atlaikyti. Baimė – ką daryti? Nesinori nuvilti žmonių, kurie laukia, bet tuo pačiu mintys – kaip tai bus, jei negaliu normaliai išlipti iš lovos, skausmas didžiulis, kojos normaliai priminti negaliu.
Naktis bemiegė. Skausmas didelis. Skausmas.
Žinote, laimė kartais turėti gerus kaimynus, kuriems gali nakties viduryje skambinti, jei reikia pagalbos. Viena iš jų – geroji kaimynė Irena. Septintą ryto prikėliau žmogų, pasakiau, kad visą naktį kenčiu skausmus ir dar net iš lovos negaliu išlipti. Ji operatyviai atlėkė su vaistais rankose ir buvau, juokais tariant, „paskiepytas“. Dėkui Dievui, iki pietų truputį atleido skausmus ir jau galėjau išvykti į Uteną bei atlaikyti koncertą – nors ir su ne kokia sveikata, nuotaika, skausmu ir visos nakties nemiga. Atlaikiau ir tikrai galiu pasakyti drąsiai – scena gydo. Joje, atrodo, primiršau viską, nors šokėja Dovilė du kartus vis už parankių sulaikė mano netiesius judesius. Grįždamas į namus jaučiau skausmus. Po to dar laukė kelių dienų vaistų kursas.
Ir štai vis tiek teko atsidurti stacionare ir pagulėti po šiomis gražiomis „šlangutėmis“, gražiai tariant – lašelinėmis, nes skausmas kartojosi. Išėjęs į stadioną, kur propaguoju greitą ėjimą, pajutau sunkų ėjimą su skausmu. Tada teko kreiptis į medikus, buvo padaryti tyrimai. Dėkoju savo puikiai šeimos daktarei Inai Žagarienei ir visoms „Meliva“ klinikos personalo mergaitėms už rūpestį, o daktarei, kuri visada kaip angelas sargas pati paskambina ir paklausia apie sveikatą. Gera, kada turiu tokius puikius žmones šalia.
Taigi priėmiau lašelines ir procedūras, jau geriau, stebėsime toliau. Kas bus – tikiuosi, praeis ir nereikės rimtesnių priemonių imtis gydymui.
Aš niekada nebūčiau pagalvojęs, kad perpūstas skersvėjo žmogus gali būti taip surakintas skausmų, kad galiausiai ryte negali išlipti iš lovos ir naktį nerandi vietos lovoje – pozicijos, kaip atsigulti, nes visą naktį kentėti teko skausmus ir nemigą. Žinote, mielieji, ką noriu pasakyti – dar ir dar supratau, kad tik sveikata yra brangiausias turtas pasaulyje. Nebus sveikatos – nereikės nieko: nei pinigų, nei koncertų, nieko visiškai. Tokiomis akimirkomis, apimtas skausmo, tu galvoji apie viską. Tas „viskas“ – tai, kam iš viso būti, gyventi, jei taip skauda.
Man ši situacija buvo apmąstymas daryti viską lėčiau, atsargiau, saugiau, nes visada visur tik lekiu – koncertai, skambučiai, kelionės, o savęs kartais nematai, žmogus. Gydausi – viskas likimo valioje.
Noriu visiems padėkoti, kurie visada palaiko, myli, gerbia – ir tokių yra nuoširdžiai. Mane įkvepia gerų žmonių žodžiai, apkabinimai, žinutės, laiškai eiti toliau, nesustoti, būti… Tiesiog būti ten, kur dar noriu būti. Kaip bus? Pamatysime.
Visiems sveikatos, vilties, gerumo, kurio labai reikia, supratimo, pasitikėjimo vieni kitais, juk artėja pačios gražiausios šventės metuose – gerumo šventės, mano pati mylimiausia, jaukiausia šventė – Kalėdos.
Švęskime gyvenimą… Jis žemėje tik vienas, kito nebus. Būkime visi laimingi. Apkabinu stipriai“, – apie tai, kas nutiko, pasakojo jis.