M. Jankavičiaus sūnus Benas sutiko pasikalbėti su naujienų portalu tv3.lt Pokalbio metu jis papasakojo apie savo veiklas, kelią svajonių link bei prabilo apie savo santykį su Lietuvoje žinomu tėčiu.
Benas Jankavičius
(7 nuotr.) 
Mantas Jankavičius, Benas Jankavičius (nuotr. BNS)
Benas Jankavičius (nuotr. asm. archyvo)
Mantas Jankavičius, Benas Jankavičius (nuotr. BNS)
Mantas Jankavičius, Benas Jankavičius (nuotr. BNS)
Benas Jankavičius (nuotr. asm. archyvo)
Mantas Jankavičius, Benas Jankavičius (nuotr. Ugniaus Bagdonavičiaus)
Benas Jankavičius (nuotr. Ugniaus Bagdonavičiaus)
Benas Jankavičius turi aiškų planą ateičiai
Šiuo metu Beno gyvenime – svarbus periodas, mat jaunuolis mokosi dvyliktoje klasėje, tad jau kitąmet užbaigs šį etapą. Kiek ramiau jis gali atsikvėpti dėl to, kad jau turi planą, ką veiks gavęs mokyklos baigimo atestatą. Kaip atskleidė B. Jankavičius, kitais metais jis planuoja eiti į kariuomenę, o vėliau svajoja apie kino vaidybos studijas.
„Po mokyklos ketinu eiti į kariuomenę, kad išmokčiau savarankiškumo, sutvirtėčiau, tikėdamasis, kad su ten įgyta patirtimi galėsiu pasitikėdamas žengti į gyvenimą, kupiną svajonių ir artimų sielai tikslų, susijusių su menu.
Kalbant apie studijas, labai noriu studijuoti kino vaidybą, nes nuo penkerių metų esu įsikibęs į svajonę tapti aktoriumi. O eiti būtent į kino sritį mane traukia platus filmų pastatymo galimybių spektras, subtiliai organiška vaidyba, įvairovė – priešingai nei teatre, pasirodymai nekartojami daug kartų, kine vaidinamos vis naujos scenos. Be to, turiu mažai patirties kino srityje ir norisi plačiau ją pažinti, nes iš šalies ji atrodo labai įdomi“, – savo planais dalijosi B. Jankavičius.
Nors Benas tiksliai neprisimena, kada pirmą kartą susidomėjo vaidyba, jo atmintyje ryškiai išlikęs prisiminimas, kai jis suprato, kad tai – jo gyvenimo kelias. O tai suvokti jam padėjo atsivėrusios durys į Anželikos Cholinos šokio teatrą.
„Anželikos Cholinos spektaklyje „Ana Karenina“ buvo mano pirmasis vaidmuo – tuo metu man buvo 7-8 metai. Šis pirmasis įsitraukimas į profesionalią teatrinę veiklą labiausiai ir sužadino mano polėkį į vaidybą. Tapus šio nuostabaus teatro dalimi paaiškėjo, kad tai – mano kelias. Ilgainiui pajutęs, ką reiškia susitapatinti su veikėju ir jį išjausti, įsiliejau į scenoje sukurtą katarsį, kuris teatrą man pavertė stebuklu, kurio vis pasiilgstu“, – pasakojo jis.
Puoselėja ne vieną aistrą
Benas yra baigęs ir muzikos mokyklą „Ąžuoliukas“, kur ne tik išlavino savo muzikinę klausą, bet ir suprato, kad ši sritis – taip pat jam artima. Visgi gilesnis įsitraukimas į muziką prasidėjo tada, kai B. Jankavičius į rankas paėmė gitarą.
„Tada pirmą kartą supratau, kad noriu keliauti su muzika toliau. Kažkada buvo toks periodas, kada buvo sunku paleisti gitarą iš rankų: kartais grodavau po 5 ar daugiau valandų per dieną, būdavo net sunku prisiversti eiti miegoti. Laikui bėgant pradėjau rašyti melodijas, vėliau ir dainas bei ėmiau išties tikėti savo kūrybiniu potencialu“, – sakė B. Jankavičius.
Benas sako nelaikantis savęs dainininku, tačiau ieško komandos savo grupei, rašo dainas – vieną iš jų jau yra išleidęs. Pasak pašnekovo, šis procesas nėra toks lengvas, kaip gali atrodyti.
„Sakyčiau, kad vokalas yra netgi mano silpniausia dalis, nes jo kol kas nelavinu, beveik neskiriu tam laiko. Muzikiniame kontekste kol kas laikyčiau save kūrėju arba „performeriu“, o išleista daina yra tik atspirties taškas dainuoti toliau. Labai viliuosi išleisti daugiau savo dainų. Šiuo metu esu sukūręs šešias, viena jų – „Garsių Minčių Tyla“.
Deja, nėra lengva surinkti žmones, padėsiančius įgyvendinti šiuos muzikinius projektus iki galo, nes mano vieno įdėto indėlio nepakanka. Galbūt kai kam gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti, kad išleisti parašytą dainą ne taip jau ir sunku, ypač dar tik pradedantiems kūrėjams, įrašai – tai vienas didžiausių košmarų.
Jie pasiglemžia daug laiko, reikalauja nemenkų finansų, organizuoto bendradarbiavimo, jėgų, valios ir t.t. Todėl nesu daugiau nieko išleidęs. Šiuo metu kaip tik ieškau savo grupei gitaristo ir bosisto, su kuriais kartu galėtume ne tik leisti dainas, bet muziką atlikti ir gyvai“, – atskleidė M. Jankavičiaus sūnus.
Be visa to, Beno gyvenime nemažą dalį užima ir šokis. Ši veikla atsirado dar vaikystėje, kai berniukas bandė save įvairiuose užsiėmimuose. Tiesa, kelis metus gatvės šokio pamokas lankiusio Beno ši veikla iš pradžių stipriai neužkabino. Viskas pasikeitė tik tuomet, kai jis sulaukė pasiūlymo dalyvauti Anželikos Cholinos spektaklyje „Jaunystė“.
„Iš pat pradžių nė nesitikėjau, kad teks iš tikrųjų šokti – maniau, kad man bus paskirta vaidybinė dalis, kaip anuomet vaidintuose jos spektakliuose „Ana Karenina“ ir „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda. Miuziklas“. Tačiau ten šokį pradėjau matyti kitaip: spektaklio kontekste jis įgijo turinį, kuris mane sudomino ir įtraukė į šokį. Šiuo metu šoku naujausiame A. Cholinos spektaklyje „Karalių Pasaka“ ir atlieku jaunojo M. K. Čiurlionio vaidmenį.
Bet nepavadinčiau šokio hobiu, nes mano atveju tai nėra pramoginė veikla – laisvalaikiu nešoku. Taip, man tikras malonumas šokti spektakliuose, bet ant scenos tai yra kur kas daugiau: jis geba ištraukti ir išreikšti giluminius jausmus, leidžia matyti pasaulį gyvesnėmis akimis, praturtina vidų. Tokių šokio patirčių, mano akimis, negalima apibrėžti žodžiu „hobis“. Bet ir nematau šokio kaip pagrindinio užsiėmimo, vis tiek linkstu prie „klasikinės“ vaidybos, kuri man visuomet atrodė patraukliausia“, – teigė pašnekovas.
Šiandien Benas jau yra sukaupęs šiokios tokios patirties vaidyboje, muzikoje ir šokyje bei stengiasi ją pritaikyti dalyvaudamas įvairiuose projektuose.
„Kol kas nesu profesionalus artistas jokioje srityje, bet per įvairias scenines patirtis ieškau savo stipriųjų pusių. Kitais žodžiais tariant, esu universalus menininkas, ieškantis savo kryptingo kelio, į kurį galėčiau sutelkti didžiausią dėmesį ir iš jo padaryti karjerą. Bet kadangi ilgą laiką esu prisirišęs prie svajonės tapti aktoriumi, man labiausiai norisi visas lavinamas menines sritis derinti ir sutelkti į vaidybą, o ji, mano nuomone, yra tinkamiausia sritis, kurioje galima taikyti mano įvairius meninius įgūdžius“, – kalbėjo jis.
Į sceną lipa ir kartu su tėčiu
Kartais Beną galima išvysti koncertuojant su savo tėčiu Mantu – judviejų duetas pasirodo renginiuose, televizijoje, koncertuose. M. Jankavičiaus sūnus džiaugiasi, kad repeticijose puikiai praleidžia laiką su tėčiu.
„Mums kartu muzikuoti sekasi puikiai, nors tai darome ne itin dažnai. Toks bendras muzikavimas mums abiem reiškia asmeninį pasibuvimą kartu, linksmai ir įdomiai praleistą laiką. Kūrybinių nesutarimų nepasitaiko, nes į vienas kito pasiūlymus žiūrime liberaliai, dažniausiai palaikome vienas kito idėjas ir jomis pasitikime. Esame bendraminčiai“, – tikino Benas.
Visgi kalbėdamas apie tėtį B. Jankavičius pripažįsta – į vienas kito kūrybą juodu stengiasi nesikišti.
„Nors mus sieja artimas tėčio ir sūnaus ryšys, bet kaip kūrėjas aš stengiuosi veikti autonomiškai, eiti savo keliu. Tėtis nebuvo pirmasis, kuris išgirdo mano pirmąją išleistą dainą. Bijojau sulaukti kritikos, todėl delsiau dalintis savo kūryba“, – atviravo jis.
O ko Benas norėtų palinkėti sau ateičiai?
„Didesnio pasitikėjimo savimi, darbštumo, produktyvumo ir galiausiai išleisti esamų dainų albumą“, – šyptelėjo B. Jankavičius.