Tokį klausimą savo tinklaraštyje iškėlė amerikietis Geoffas Gibsonas, kuris tuo pačiu panagrinėjo ir visų trijų Baltijos valstybių geografinius aspektus bei istoriją.
Gamtinė padėtis ir ne itin šaltos žiemos
G. Gibsonas pažymėjo, kad Estija, Latvija ir Lietuva gamtiškai labai panašios, jose vyrauja toks pats klimatas ir, pavyzdžiui, žiemą šiose šalyse iškrenta nemažai sniego, bet oro temperatūra nėra itin žema, Baltijos valstybėse nėra aukštų kalnų.
Visgi, kažkiek, kaip pastebėjo tinklaraštininkas, šalys skiriasi. Pavyzdžiui, Estija turi daug priėjimo prie jūros, taip pat – salų, penktą pagal didumą ežerą Europoje, Latvija – upinė valstybė, o Lietuvoje – daug ežerų ir miškų.
Visos trys Baltijos valstybės dalijasi panašia istorine praeitimi: priklausė Rusijos imperijai, po Pirmojo pasaulinio karo paskelbė nepriklausomybę, vėliau buvo okupuotos Sovietų Sąjungos ir nacių. Per okupaciją valstybių gyventojai patyrė trėmimus ir turėjo kovoti, kad išsaugotų savo identitetą. 1990 ir 1991 metais Baltijos šalys atkūrė nepriklausomybę, 2024 metais įstojo į Europos Sąjungą ir NATO.
„Praėjo trys dešimtmečiai nuo tada, kai kiekviena valstybė pasiekė nepriklausomybę, kiekviena jų modernizavosi, tapo gana stabiliomis ir turtingomis. Tai kodėl jos turi tokią mažą populiaciją nepaisant to, kad, palyginus, yra didelės šalys?“ – teiravosi G. Gibsonas.
Tragiški istoriniai įvykiai
Jis pažymėjo, kad Estija, Latvija ir Lietuva yra didesnės, lyginant su Šveicarija, Nyderlandais, Danija ar Belgija. Bet jose gyvena sąlyginai mažai žmonių: kartu sudėjus – kiek daugiau nei 6 mln., kai tuo metu, pavyzdžiui, kaimyninėje Suomijoje, kalbant apie ją vieną, gyvena apie 5,6 mln. žmonių.
To priežastis – ne kažkoks vienas įvykis, tikino tinklaraštininkas. Daug Baltijos šalių gyventojų gyvybių nusinešė Antrasis pasaulis karas ir Holokaustas. Po karo, Sovietų Sąjungos okupacijos metais gyventojai kentė terorą, patyrė sovietizaciją ir trėmimus. Pastaroji priemonė buvo nutaikyta į edukuotus piliečius ir pilietinius lyderius: mokytojus, ūkininkus, politikus ir menininkus. Ir tai, pasak G. Gibsono, sukūrė demografinį vakuumą, kurį jautė ištisos kartos.
„Karinis pasipriešinimas prieš sovietus, iki 1950-ųjų vykdytas jaunų miško brolių partizanų, toliau mažino jaunų vyrų populiaciją. Kai tuo metu Vakarai turėjo kūdikių bumą, Baltijos valstybės patyrė drastišką populiacijos mažėjimą“, – teigė tinklaraštininkas.
Sunkumai atkūrus nepriklausomybę ir emigracija
Po nepriklausomybės atkūrimo Baltijos valstybės susidūrė su naujais iššūkiais. Perėjimas nuo planinės prie rinkos ekonomikos buvo sudėtingas, gyventojai susidūrė su ekonominiais sunkumais ir neapibrėžtumu, o gimstamumas nedidėjo.
Kai Baltijos šalys prisijungė prie Europos Sąjungos, gyventojų skaičius jose vėl ėmė mažėti dėl emigracijos – šimtai tūkstančių, ypatingai jaunų ir ambicingų, žmonių išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją, Airiją, Vokietiją ir Skandinavijos šalis. Ekonominė migracija, kaip teigė G. Gibsonas, žymiai pagreitino populiacijos mažėjimą.
Per tris dešimtmečius visos trys bendrai Baltijos šalys neteko 1,9 mln. gyventojų ir tai, kaip vertino tinklaraštininkas, – didelis skaičius.
Mažas gimstamumas
G. Gibsonas atkreipė dėmesį dar ir į tai, kad Baltijos šalyse, kaip ir daugumoje Europos valstybių, fiksuojamas mažas gimstamumas – dešimtmečiais suminis gimstamumas rodiklis jose siekė mažiau nei 2,1. Ir ši tendencija, kartu su besitęsiančia jaunų, vaisingų žmonių emigracija, pasak jo, nulėmė populiacijos senėjimą, o tuo pačiu – ir demografinį nuosmukį.
Tiesa, pastaraisiais metais, kaip pastebėjo G. Gibsonas, Estijoje ir Lietuvoje fiksuojami nežymūs pokyčiai: Estijoje nuo 2011 metų, o Lietuvoje nuo 2022 metų gyventojų skaičius ėmė augti.
Deimantas: jeigu ne trėmimai ir Holokaustas, Lietuvoje būtų bent 1 mln. gyventojų daugiau
„Delfi“ apie sąlyginai mažą gyventojų skaičių Baltijos šalyse ir to priežastis pakalbino Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto Demografinių ir šeimos tyrimų skyriaus jaunesnįjį mokslų darbuotoją Vytenį Juozą Deimantą. Jis, atliepdamas tinklaraštininko pateiktus argumentus, pabrėžė, kad esamas ar būsimas gyventojų skaičius labai priklauso nuo to, koks jis buvo praeityje. O praeityje Baltijos šalių gyventojai patyrė daug sukrėtimų.
„ Niekaip neįmanoma pabėgti nuo to fakto, kad, taip, trys Baltijos šalys nukentėjo tiek nuo Holokausto, tiek nuo trėmimų. Totalitariniai režimai panaikino Baltijos šalyse nemažą populiacijos kiekį, grubiai tariant, palyginus su skaičiais, kokie buvo, tam tikras tautybes, pavyzdžiui žydus Lietuvoje, ir religijas visai išnaikino.
Vokiečiai, kurie buvo Estijoje ir Latvijoje buvo arba ištremti, arba išvažiavo jau Stalino laikotarpiu ir prieš tai dėl istorinių ir politinių priežasčių. Tai gana svarbūs momentai.
Yra tokių paskaičiavimų, kad, jeigu ne trėmimai ir Holokaustas, Lietuvoje daugiau-mažiau būtų bent 1 mln. gyventojų daugiau“, – pažymėjo V. J. Deimantas.
Populiacijos augimą apribojo priklausomybė nuo žemės ūkio
Jis pasakojo, kad gyventojų skaičius taip pat priklauso ir nuo gamtinių sąlygų, kurias minėjo ir G. Gibsonas, bet ir nuo resursų. Pramonės revoliucija Baltijos šalis pasiekė vėliau nei vakariau esančias valstybes, labiau nei jos buvome priklausomi nuo žemės ūkio. Tai, pasak V. J. Deimanto, irgi turėjo įtakos populiacijos augimui.
„Istoriškai visada iki dabar, kada jau skirtumai yra aiškūs, ekonomika labiau koncentravosi – pradžioje – pietų Europoje, Italijoje, vėliau atsirado Centrinės Europos konglomeratai – Vokietija, Šiaurės Italija, Šveicarija – vadinamasis „mėlynasis bananas“, – kuriame buvo ir didesnė industrinė veikla, ir didesnė kultūrinė veikla, ir nemažai kapitalo susikaupė.
Tai ne vien kalbant apie tokius dalykus, kuriuose Baltijos šalys nedalyvavo iš karto, tarkime, industrinėje revoliucijoje, pramonės revoliucijoje, tai atkeliavo kur kas vėliau, ekonomika tiek Baltijos šalyse, tiek ir Lenkijoje visada truputėlį buvo labiau priklausoma nuo gamtinių aspektų, kurie, tarkime, susiję su žemės ūkiu. Akivaizdu, kad tiek Lietuva, tiek Lenkija Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu buvo labai nuo to priklausomos.
Ir tai – vienas iš faktorių, kuris irgi apriboja populiacijos augimą, nes, jei ekonomika auga, vadinasi yra daugiau resursų, įmanoma tuos resursus kažkaip paskirstyti. Atitinkamai kažkokie kiti procesai vyksta su sveikatos apsauga, švietimu. Ir visa šita mašina yra labai didelė, yra labai daug veiksnių“, – kalbėjo jaunesnysis mokslo darbuotojas.
Dvi emigracijos bangos
Valstybėse mažėja gyventojų, kai jie emigruoja. Šis klausimas Baltijos šalims buvo aktualus tiek iki nepriklausomybės atkūrimo, tiek ir po to, tvirtino V. J. Deimantas.
„Emigracija tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalyse buvo svarbus faktorius – gal šiek tiek mažiau Estijoje. Tiek atgavus nepriklausomybę, tiek ir jau prieš tai dėl istorinių priežasčių, tie procesai vyko.
Bet jeigu apsibrėšime tik nepriklausomybės atgavimo laikotarpį, nuo 1990 metų, tai buvo emigracija tų žmonių, kurie buvo atvažiavę sovietmečiu, tai jie sugrįžo į savo šalis – čia pirma banga.
Antra banga buvo ekonominė migracija į Vakarų šalis, JAV, kuri labai paaštrėjo per didžiąją pasaulinę finansų krizę 2008–2011 metais. Ir tokie procesai yra bent jau vidutinio laikotarpio: nėra taip, kad žmonės, ypač per didesnius ekonominius sunkumus, išvažiuoja trumpam laikui, jie greičiausiai išvažiuoja ilgesniam laikui“, – kalbėjo pašnekovas.
Finansų krizės metais iš Lietuvos išvyko darbingo amžiaus žmonės, dažnai vyrai, o moterys vėliau prisijungdavo.
„Yra toks fenomenas Lietuvoje, tikiu, kad ir Latvijoje, Estijoje tokių atvejų galima rasti, kai vaikus augindavo seneliai ar kiti artimieji“, – akcentavo V. J. Deimantas.
Deimantas: dabar žmonių daugėja dėl imigracijos
Vėliau, nuo 2018 metų statistikoje ėmė matytis augantys imigracijos skaičiai. O imigracija, kaip pasakojo jaunesnysis mokslo darbuotojas, buvo (ir iki šiol yra) dvejopa. Pirmiausia, ėmė grįžti Lietuvos piliečiai.
„Kurių buvo nemažai, ypač 2019, 2020, 2021 metais. Čia galima pasakyti, kad „Brexitas“ galbūt buvo vienas iš faktorių, galbūt buvo tai, kad ir kovido pandemija įsijungė kaip motyvacija grįžti. Ir tas grįžimas vis dar yra, ir faktas, kad į Lietuvą atvažiuoja daugiau žmonių negu išvažiuoja“, – dėstė V. J. Deimantas.
Antra dalis atvykstančiųjų į Lietuvą gyventi – žmonės iš trečiųjų šalių, iš šalių, kurios yra už Europos Sąjungos ribų, pavyzdžiui, Vidurinės Azijos, Indijos, šalia jos esančių valstybių.
„Iš tiesų dabar atmušame tą argumentą, kad Lietuvoje gyvena tiek mažai žmonių. Bent jau per pastaruosius septynerius–aštuonerius metus žmonių daugėja, ir jų iš principo daugėja dėl imigracijos – tiek grįžtamosios, tiek naujos“, – mintį apibendrino V. J. Deimantas.
Mažas suminio gimstamumo rodiklis: problema ar įdomybė
Įtakos populiacijos augimui turi ir gimstamumas. Suminis gimstamumo rodiklis, kuris užtikrina stabilią kartų kaitą yra maždaug 2,1 vaiko vienai moteriai. Šis rodiklis bent jau Lietuvoje jau ilgą laiką žemesnis.
„Nuo 9 dešimtmečio iki dabar tikrai visą laiką buvo žemiau“, – pažymėjo V. J. Deimantas.
2024 metais suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje siekė 1,11. Vieni tai vadintų problema, kiti, galbūt, moksline įdomybe, svarstė pašnekovas.
„Vieni pasakytų, kad problema, kiti pasakytų gal mokslinė įdomybė, kad yra tokie mažėjantys gimstamumo rodikliai, ir jie būdingi ne tik Lietuvai, Baltijos šalims, bet ir Skandinavijai, kuri anksčiau, bent jau iki kovido, buvo pasižymėjusi suvaldytu gimstamumu turint galvoje, kad jis buvo mažesnis negu 2,1, bet aukštesnis negu vidutinis visoje kitoje likusioje Europoje“, – pastebėjo V. J. Deimantas.
Ir aiškaus atsakymo, kodėl gimstamumas Europos valstybėse mažėja, pasak jo, nėra.
„Nebuvo ekonominės krizės, nebuvo kažkokių apčiuopiamų, nežinau, teroro aktų, karų, klimato kataklizmų – tokių dalykų, kurie aiškiai pasakytų žmonėms, kad dabar gimdyti pavojinga“, – tęsė jaunesnysis mokslo darbuotojas.
„Žmonių gali būti ir mažiau, bet svarbu, kokie tie žmonės“
Jeigu Baltijos šalys išsikeltų tikslą turėti daugiau gyventojų, paprasčiausia to būtų siekti kviečiantis daugiau migrantų?
V. J. Deimantas svarstė, kad tokio tikslo Baltijos šalys nekels. Veikiausiai, jo teigimu, gyventojų skaičius Baltijos šalyse galėtų būti toks, koks yra dabar, arba netgi mažesnis. Esą svarbiausia, kad išlaikytume tam tikrus gyvenimo kokybės standartus.
„Bet tai priklauso nuo kitų faktorių: kaip Baltijos šalių piliečiai galės prisitaikyti prie naujų iššūkių kaip technologiniai pokyčiai, kurie irgi nusako gyvenimo kokybę, kaip keisis jų įgūdžiai, našumas, kuris yra svarbus faktorius.
Štai, Lietuva yra viena iš šalių, kuri per pastaruosius 35 ir daugiau metų matė, kad gyventojų skaičius mažėjo, po to pradėjo nesmarkiai kilti, o sugebėjo augti ir iš tiesų pralenkė net kai kurias pietines Europos Sąjungos šalis savo gyvenimo kokybe ir perkamąja galia.
Tai tokie faktoriai bus svarbūs. Žmonių gali būti ir mažiau, bet svarbu, kokie tie žmonės: ar jie išsilavinę, ar jie sveiki, ar jie prisitaiko prie naujų iššūkių. Nes vis dėlto galiausiai gyvenimo kokybė priklauso ne nuo kiek, o kokie ir kaip“, – apibendrino jaunesnysis mokslo darbuotojas.