Dauguma mūsų esame ten buvę. Standartinis Kalėdų vakarėlis dažnai primena vidutinišką Holivudo filmą: didelis biudžetas, daug triukšmo, jokių išliekamųjų emocijų. Mes valgome, geriame, mandagiai šypsomės kolegoms, kurių vardų nepamename, ir laukiame, kol bus padoru išeiti. Todėl šiemet, prieš jums užsidedant šventinę kepuraitę, kviečiu pasvarstyti: kas iš tiesų lieka, kai nutyla „Jingle Bells“ ir išsisklaido konfeti?
Atsakymas yra paprastas: žmonės. O norint suprasti žmones, kartais reikia pažvelgti ne į modernias struktūras, o į pačias seniausias. Įmonė yra šiuolaikinė gentis. Ji turi savo unikalią kultūrą, savo istorijas (ir legendas apie praėjusių metų vakarėlius), savo veiklos principus. Ir, kaip bet kuri gentis istorijoje, ji pasikliauja ritualais, kad suvienytų savo narius. Žiemos saulėgrįžos minėjimas ar didžiulė puota po sėkmingų metų medžioklės fundamentaliai nesiskiria nuo to, kas vyksta jūsų biure gruodžio mėnesį.
Iš esmės, toks susibūrimas yra kolektyvinis patvirtinimas, kad „mes“ egzistuojame ir išgyvenome dar vienus metus. Tai ritualas, kurio metu turėtų būti stiprinama bendra tapatybė ir kuriami bendri prisiminimai. Tai socialiniai klijai, kurie paverčia būrį individualistų į darnią jėgą.
Tačiau realybėje klausimas „kaip“, pavyzdžiui, kokią grupę samdysime ir ar užteks užkandžių, nustelbia esminį „kodėl“. Dėmesys krypsta į trumpalaikį efektą, nors intuityviai jaučiame, kad tikro ryšio neužmegsi nei prabangiausiomis dekoracijomis, nei staiga scenoje pasirodžiusia pop žvaigžde. Pramogos yra svarbu, bet jos tėra prieskoniai, o ne pagrindinis patiekalas.
Tikroji šventės galia atsiveria tada, kai ji tampa ne eilute biudžeto ataskaitoje, o sąmoninga įmonės istorijos dalimi. Tikslas keičiasi: nuo paprasto „pabuvimo“ pereinama prie patirties, kuri virsta legenda įmonės viduje. Būtent tada vakarėlis tampa strateginiu įrankiu, griaunančiu sienas tarp skyrių ir paverčiančiu deklaruojamas vertybes realybe.
Čia ir glūdi esminis skirtumas: vakarėlį galima suorganizuoti, o įvykį reikia sukurti. Įvykis yra patirtis, turinti prasmę. Jis autentiškas ir įtraukiantis, paliekantis pėdsaką visos genties sąmonėje. Jame ne tik dalyvaujama, jame tampama istorijos dalimi.
Nesupraskite manęs klaidingai. Renginiai, primenantys triukšmingus Holivudo filmus, turi savo paskirtį – tai puiki proga atsipalaiduoti ir tiesiog pabūti. Tačiau būkime sąžiningi prieš save: dažnai tai tėra brangus būdas užpildyti kalendorių. Todėl šį gruodį, stovėdami su taure rankoje, užduokite sau klausimą: ar mes čia tik deginame biudžetą, ar kuriame istoriją, kurią norėsis prisiminti ir kitais metais?
Edmundas Pučkorius – įvykių studijos „antidote community“ bendraįkūrėjas, užsibrėžęs tikslą įrodyti, kad įmonės vakarėlis gali būti ne tik nemokamų gėrimų, bet ir prasmės šaltinis.