Automobilizmo legendos:

„Fiat 500 Topolino“ –  mažas
automobilis, didelė revoliucija

Vienus automobilius prisimename dėl
neįprasto dizaino, kitus dėl techninių inovacijų ar sportinių pasiekimų, dar
kitus dėl kultūrinio palikimo. Tačiau retas kuris gali pasigirti tuo, kad tapo
ištisa epocha – ne tik technine, bet ir socialine. Vienas tokių yra „Fiat
500 Topolino“, mažylis, gimęs
prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, tačiau sugebėjęs pakeisti pasaulį. Tai
automobilis, kuris Italijoje tapo šalies motorizacijos sinonimu, o tarptautiniu
mastu įkūnijo naujo tipo automobilio – kompaktiško, taupaus, pritaikyto
kasdienai ir masėms – konceptą.

Italijos motorizacijos vizija

Jo istorija prasidėjo kukliai, o
virto milžiniškomis gamybos apimtimis. Jo pavadinimas tapo Legenda ne tik dėl
techninės sėkmės, bet ir dėl emocinio ryšio, kurį užmezgė su milijonais
vairuotojų.

Norint suprasti, kodėl „Fiat 500 Topolino“ buvo toks svarbus, būtina grįžti į
trečiojo dešimtmečio pabaigos Italiją. Šalis tuomet sparčiai modernizavosi,
ekonomika augo, pramonė stiprėjo, tačiau automobilis vis dar buvo privilegija,
prieinama tik pasiturinriems gyventojams. Turtingieji rinkosi prabangius sedano
tipo automobilius, vidurinio sluoksnio atstovai – didesnius šeimyninius
modelius, o plačiajai visuomenei transporto priemonė vis dar buvo prabangos
dalykas.

Giovanni Agnelli, vienas iš „Fiat“ įkūrėjų ir vizionierių, suvokė, kad
ateitis priklauso masiniam automobiliui – tokiam, kurį įpirktų darbininkas,
mokytoja ar provincijos siuvėjas. Tai buvo modernios Italijos kūrimo dalis.
Automobilis turėjo tapti ne prabangos preke, o kasdieniu įrankiu.

Būtent ši idėja paskatino „Fiat“ sukurti automobilį, kurio dydis, kaina ir
eksploatacinės savybės būtų kuo mažesnės. Šis sumanymas neturėjo precedento – mažas
automobilis turi būti tikrai mažas, o ne tiesiog mažesnis už kitus.

1934 m. „Fiat“ pradėjo projektą, kuris turėjo pakeisti visos industrijos
kryptį. Projekto vedliu tapo genialus konstruktorius Dante Giacosa – žmogus,
kurio idėjos vėliau nulems dešimtmečius „Fiat“ filosofijos. Giacosa suvokė, kad
svarbiausia ne pati maža kaina, o tai, kad ji būtų pasiekta protingai. Pigiai
nereiškia primityviai, pigiai nereiškia nepatikimai.

Projektas buvo ambicingas. „Fiat“ vadovybė nustatė griežtas kainos lubas – 5
tūkst. lirų. Ši riba formavo visus projekto sprendimus: nuo variklio, kėbulo
konstrukcijos, net iki medžiagų pasirinkimo. Tai buvo lyg inžinerinė dieta,
reikalaujanti atsisakyti visko, kas nebūtina, tačiau išlaikyti funkcionalumą ir
kokybę.

Rezultatas – „Fiat 500“,
netrukus pramintas „Topolino“, itališkai „peliuku“. Ši pravardė
prigijo akimirksniu. Mažas, vos 3 m ilgio automobilis su apvaliais žibintais ir
žemu kapotu tikrai priminė animacinį personažą, todėl italai jį pamilo dar
prieš išbandydami.

Modelis, pakeitęs žaidimo taisykles

Debiutavęs 1936 m., „Topolino“ sukėlė tikrą sensaciją. Tai nebuvo tiesiog
pigus automobilis – tai buvo pirmasis tikrai kompaktiškas modernus automobilis,
sukurtas naudojant pažangius sprendimus ir aiškią dizaino filosofiją.

„Topolino“ buvo atpažįstamas iš ilgo priekinio kapoto, kuris dengė į priekį
montuojamą keturių cilindrų variklį, kompaktiškos dvivietės kabinos ir
santykinai erdvaus bagažo skyriaus galinėje dalyje. Jo proporcijos buvo
neįprastos: priekinis kapotas ilgesnis nei tikėtumės iš tokio mažo automobilio,
tačiau būtent tai suteikė jam žavesio ir savitumo.

Tačiau svarbiausia, ką „peliukas“ pasiūlė, buvo jo charakteris. Šis
automobilis turėjo asmenybę. Tai buvo mašina, kuri tarsi kalbėjo su žmogumi –
ne grėsmingai, ne oficialiai, o draugiškai, žaismingai ir maloniai.

„Topolino“ pirko ne tik ieškantys pigiausios transporto priemonės, bet ir
tie, kurie norėjo modernaus, miesto gyvenimui tinkamo automobilio. Jauni
architektai, menininkai, nedidelių parduotuvių savininkai – visi šiame mažylyje
atrado kažką patrauklaus.

Inovacijos

Vienas didžiausių netikėtumų – sprendimas naudoti vandeniu aušinamą variklį.
Tuo metu daug konkurentų rinkosi oru aušinamą sistemą, kuri buvo pigesnė ir
paprastesnė, tačiau triukšmingesnė, mažiau stabili ir jautresnė aplinkos
sąlygoms.

Giacosa pasirinko kitokį kelią. Vandens aušinimas suteikė „Topolino“
varikliui ilgaamžiškumo ir pastovumo. Radiatorius, sumontuotas už variklio,
leido sumažinti automobilio aukštį – tai prisidėjo prie aerodinamikos ir estetinio
patrauklumo.

569 kub. cm keturių cilindrų agregatas, priklausomai nuo modelio versijos, galėjo
pasiekti nuo 13 iki 18 AG. Tai buvo vienas mažiausių keturių cilindrų variklių
Europoje, bet jo vibracija buvo mažesnė nei dviejų cilindrų variklių, o veikimas
– tylesnis ir tolygesnis.

Kitas inovatyvus sprendimas buvo priekinė nepriklausoma pakaba su skersine
linge. Ši konstrukcija buvo gana neįprasta, nes dauguma mažų automobilių vis
dar naudojo paprastas standžias ašis. Skersinė lingė atliko dvigubą funkciją:
ji buvo ir pakabos elementas, ir stabilizatorius. Rezultatas – švelnesnis
važiavimas, stabilumas posūkiuose ir malonesnis valdymas. Tai buvo vienas
didžiausių „Topolino“ privalumų, kurį vairuotojai įvertino jau pirmosiomis
dienomis.

1936 m. dauguma ekonominės klasės automobilių turėjo mechaninius stabdžius,
kurie reikalavo reguliavimo ir nebuvo ypač efektyvūs. „Topolino“ hidrauliniai
stabdžiai suteikė jam ryškų pranašumą saugumo srityje.

„Topolino“ kėbulas buvo gaminamas iš gana plono plieno, tačiau konstrukcija apgalvota
taip, kad automobilis būtų pakankamai tvirtas. Tai buvo svarbu ne tik dėl
saugumo, bet ir dėl to, kad automobilis turėjo būti atsparus prastos kokybės
keliams, kurių Italijoje netrūko.

Nors šiandien dažniausiai matome kupė tipo „Topolino“, buvo ir kitokios
komplektacijos modelių – nuo kabrioleto iki universalo. Nukeliamas stogas
suteikė „peliuko“ kabrioletui žavesio ir patrauklumo, ypač pajūrio
regionuose. Kabrioletai buvo itin populiarūs tarp jaunimo.

Buvo
gaminami ir universalai „Belvedere“. Galinė medinė kėbulo dalis suteikė
automobiliui elegancijos ir praktiškumo. Tai buvo vieni pirmųjų masiškai
gaminamų universalų su mediniu kėbulu Europoje.

Prekybininkai, kepėjai, mėsininkai, siuvėjai ir kit smulkūs verslininkai
ypač pamėgo „Topolino“ pikapus ir furgonus. Dėl mažų sąnaudų ir paprastos
priežiūros „Topolino“ tapo ne tik šeimos, bet ir verslo partneriu.

Viso buvo pagaminta apie 520 tūkst. „Topolino“: „500A“
(1936–1948) – apie 122 tūkst., „500B“
(1948–1949) – apie 21 tūkst., o „500C“
(1949–1955) – apie 380 tūkst.

Taip pat Prancūzijoje pagal „Fiat“ licenciją gamino „Simca 5“ ir „Simca 6“,
o Vokietijoje – „NSU-Fiat“. „Topolino“ surinkimo linijos buvo net Pietų
Amerikos šalyse – Brazilijoje ir Argentinoje.

Vairavimo įspūdžiai

„Topolino“ vairavimas buvo visiškai kitokia patirtis nei šiuolaikinių
automobilių. Žema sėdėjimo pozicija ir artumas keliui kūrė unikalų ryšį su
aplinka. Variklio burzgimas buvo aiškiai girdimas, tačiau malonus. Pavarų
perjungimas reikalavo tam tikros technikos, bet sinchronizatoriai jį
palengvino. Pakaba, nors ir paprasta, maloniai slopino kelio nelygumus.

Tačiau tikroji magija – lengvumas. Vairuoti „Topolino“ reiškė jaustis tarsi
patį automobilį valdytum pirštų galiukais. Jis buvo ne mašina, o draugas. Jis
kvietė ištrūkti iš miesto, keliauti pajūriu, leistis į kalnus. Jo dinamika,
nors ir kukli, buvo pakankama, kad sukeltų šypseną.

Kultūrinė reikšmė

„Topolino“
tapo ne tik techniniu, bet ir kultūriniu simboliu. Iki tol Italijoje automobilį
turėjo tik išrinktieji. Po „Topolino“ automobilį turėjo beveik visi.

Nors po karo Italija buvo sugriauta, o kelių infrastruktūra prasta,
„peliukas“ simbolizavo optimizmą, naują pradžią ir tikėjimą ateitimi.

„Topolino“ dažnai pasirodydavo italų filmuose, ypač neorealistiniuose. Jis
tapo kuklumo, šeimyniškumo ir žmogiškumo simboliu. Tai buvo automobilis, kuris
atrodė natūraliai bet kur – kaimo keliuke, pajūryje, miesto aikštėje,
darbininko rankose ar menininko dirbtuvėje.

Šiandien žvelgiant į automobilių rinką akivaizdu, kad „Topolino“ dvasia
gyva. Maži miesto automobiliai – nuo „Fiat Panda“ iki elektrinių „Smart“ – vienaip
ar kitaip seka „peliuko“ filosofija: minimalizmas, efektyvumas ir prieinamumas.

Tačiau didžiausią tęstinumą matome 1960 m. „Fiat Nuova 500“ ir 2007 m. „Fiat 500“
modeliuose. Nors jie techniškai visiškai skirtingi, jų sėkmės formulė – tokia
pati kaip „Topolino“. Ir net naujas šiuolaikinis elektrinis „Fiat Topolino“
yra aiški pagarba savo protėviui.

Varikliai ir pavarų dėžės:

500A (1936–1948). 569 kub. cm, 13 AG, OHV konstrukcija, 85
km/h greitis. Šis variklis buvo patikimas, ekonomiškas ir lengvai
remontuojamas.

500B (1948–1949). Patobulintas iki 16 AG variantas. Pagerinta
aušinimo sistema, nauji vožtuvai, geresnis degalų mišinys.

500C (1949–1955). Įvairios 16–18 AG versijos. Vėlyvieji
modeliai pasiekdavo apie 90 km/h, kas buvo puikus rezultatas.

Visi varikliai garsėjo ilgaamžiškumu. Tinkamai prižiūrimi, jie galėjo
nuvažiuoti daugiau kaip 100 tūkst. km be kapitalinio remonto – tais laikais tai
buvo įspūdingas rodiklis. Pavarų dėžė ir variklis buvo sumontuoti viename bloke
– tai dar viena vietos taupymo ir kompaktiškumo inovacija.

Originaliai „Topolino“ turėjo trijų pavarų mechaninę dėžę su
sinchronizatoriais antroje ir trečioje pavaroje. Tai ženkliai padidino komfortą
ir sumažino triukšmą. Vėlesniuose modeliuose buvo montuojama keturių pavarų
dėžė.