Gruodžio mėnesį, kai mūsų šalies miestai ir miesteliai puošiasi kalėdinėmis lemputėmis, kai vieni po kitų įžiebia egles pagrindinėse aikštėse, lietuviai vis tiek randa, dėl ko paburbėti. „Trūksta sniego“, – viena dažniausiai girdimų replikų, skambanti panašiai, kaip pasipiktinimas valdžia – tarsi meras ar prezidentas to sniego turėtų riebiai pridrėbti.
Bet niekas į tuos dūsavimus nesureaguoja, nes niekas nesijaučia dėl to trūkumo atsakingas. O kai sniego pagaliau būna (juk kartais jo pas mus vis dar iškrenta), žmonės vis tiek piktinasi: „Sniego yra, bet per mažai. Va, anksčiau, prieš 20 ar 30 metų jo būdavo žymiai daugiau, iki kelių, brisdavome per pusnis.“
Tai tokiems, kurie kada nors taip yra sakę, ir tiems, kurie tik dabar pagalvojo, kad pas mus sniego per mažai, šalčio per mažai, kalėdinės dvasios galbūt trūksta, suradau idealų miestą, primenantį tikrą žiemos pasaką. Nuskristi iš Lietuvos labai nesudėtinga, o dar geriau – ten nuskridę, sutiksite daug lietuvių.
Kalėdinės dvasios ir žiemos grožio ieškantys turėtų įsidėmėti. Grožį, jaukumą ir kalnus sniego surasite šiaurės Norvegijoje, viršutinėje šios šalies dalyje, už poliarinio rato esančiame Trumsės mieste (Tromso – originalus pavadinimas). Unikalus dar ir tuo, kad yra išsidėstęs salose tarp įspūdingų fjordų bei kalnų. Vos lėktuvas nusileidžia šioje vietovėje, tu iš karto pasijunti kaip kažkokioje ypatingoje pasakoje.
Lengviausia iš Lietuvos į Trumsę nuskristi su vienu persėdimu Osle, Helsinkyje arba Kopenhagoje – tokių jungiamųjų reisų kasdien yra ir iš Vilniaus, ir iš Palangos oro uostų. Įdomu – nors ir skamba, kad ši vietovė labai toli nuo mūsų, skrydžiais ją pasiekti galima per 5–6 valandas. Vienas lėktuvo reisas iki persėdimo stotelės trunka tarp 1,5 ir 2 valandų. Kitas reisas panašiai.
Kainos į abi puses žmogui svyruoja nuo 200 iki 500 eurų, priklausomai, kaip stipriai iš anksto pirksite bilietus ir kuriomis datomis rinksitės skristi. Yra ir dar pigesnių variantų, pavyzdžiui, iš Lenkijos Gdansko miesto tiesioginiu reisu galima atskristi už šiek tiek daugiau nei 100 eurų į abi puses, panašių pigių skrydžių radau ir iš Londono.
Anot vietinių gyventojų, Trumsė graži visais metų laikais – vasaromis ją itin mėgsta žygeiviai, gamtos fanatikai. Bet pats geriausias, įdomiausias ir gražiausias metas čia vis tik žiema. Nuo lapkričio pabaigos iki sausio galo šiose apylinkėse poliarinė naktis – tai reiškia, kad saulė nepakyla niekada. Galima būtų sakyti, jog amžina, tamsi naktis, bet tai ne visai tiesa.
Maždaug apie 11 valandą ryto dangus ima šiek tiek šviesėti, atsiranda ryškus mėlynas atspalvis tarsi tuoj, tuoj būtų saulėtekis, tačiau po kokio pusvalandžio, gal 40 minučių, jau ima atrodyti, kad joks čia ne saulėtekis, o saulėlydis tuoj įvyks. Ir po truputį tas šviesumas slopsta. Šviesesnis periodas trunka daugiausia iki dviejų valandų, apie 13 valandą jau vėl ima stipriai temti, o 14-ą būna visiška tamsa, kaip tikrą naktį.
Gal ir skamba kiek baugokai, nejaukiai, bet realybėje tai labai įdomus dalykas, kurio man iki šiol niekada niekur neteko pajausti ir pamatyti. Jeigu pastoviai ten gyvenčiau, gal ir verkšlenčiau, kad per mažai šviesos, tačiau kai Trumsėje būni vos keletą dienų, toji tamsa tik prideda daugiau mistikos bei romantikos, kas šitam kraštui labai pritinka.
Be to, kad mieste ant kiekvieno įmanomo kampo įtaisyti jaukumo suteikiantys šviestuvai ir lemputės, Trumsė turi dar vieną ypatingą dalyką, dėl ko žmonės čia nori atvykti. Miestas garsėja ypatingomis Šiaurės pašvaistėmis, net yra sakoma, kad tai viena geriausių pasaulio vietų joms stebėti. Kelionių agentūrų atstovai turistams garantuoja, jog per savaitės atostogas Trumsėje bent vieną kartą pašvaistę jie tikrai pamatys. Dažniausiai taip ir būna, jeigu pasiseka. Man pasisekė – vos atvykus, jau tą patį pirmą vakarą, dangus virš miesto ryškiai žibėjo.
Šiame šiaurės Norvegijos mieste šaltuoju metų sezonu galima sutikti labai daug turistų iš įvairių Azijos šalių. Kinai, japonai, korėjiečiai, malajiečiai pametę galvas dėl pašvaisčių, o taip pat ir dėl kalnų sniego. Įdomu, kad kai kurios įmonės šiame mieste reklamuojasi iš karto dviem kalbomis – angliškai ir japoniškai, tą pastebėjau vos nusileidęs Trumsės oro uoste, kur tokiu būdu atvykimo salėje save pristato viena iš automobilių nuomos kompanijų.
Žiemos pasaką primenančiame mieste taip pat labai daug mūsų kaimynų lenkų. Jie ne tik turi tiesioginių reisų iš savo šalies, kuriais mielai naudojasi turistai, bet taip pat Trumsėje nemažai jų gyvena. Dirba vietinėse naftos ir žuvies perdirbimo įmonėse, taip pat viešajame maitinime, viešbučiuose. Lenkai yra didžiausia užsieniečių bendruomenė šiame regione – patys vietiniai norvegai juokauja, kad „lenką čia sutiksi visur“, todėl kai kurie net moka pasisveikinti lenkiškai arba padėkoti. Tas visai miela.
Nenustebinsiu, kad yra mokančių tam tikras frazes pasakyti ir lietuviškai, nes mūsų tautiečių Trumsėje ir aplink šį miestą taip pat labai, labai daug. Per ten praleistą savaitgalį sutikau lietuvę pardavėją, lietuvę padavėją, lietuvį viešbučio vadovą, lietuvę rinkodaros specialistę, taip pat lietuvę valytoją.
„Yra nemaža grupė, kurie pastoviai gyvena, bet dar daugiau yra laikinųjų imigrantų. Tie žmonės pastoviai keičiasi: atvažiuoja, padirba, užsidirba ir išvyksta. Būna, kad po to vėl sugrįžta“, – sako Indrė, pardavinėjanti suvenyrus.
Anot sutiktų lietuvių, Trumsėje rekomenduojama apsistoti bent 3–4 dienoms tam, kad spėtumėte ne tik apžiūrėti labai jaukų miestelį, bet ir išbandyti čia siūlomas pramogas. Viena populiariausių ekskursijų – kelionė į samių (vietinių arkties gyventojų) kaimą pasižiūrėti, kokiomis atšiauriomis sąlygomis jie nuo seno gyvena ir tuo pačiu aplankyti jų auginamus elnius.
Kita pramoga – po sniego kalnus pasivažinėti haskių traukiamomis rogutėmis. Aplink Trumsę yra ne vienas stambus haskių augintojas, kuris siūlo šią pramogą. Po pasivažinėjimo dar galima pažaisti su šuniukais, pasimėgauti jų kompanija – tai veikia kaip savotiška terapija. Kaip tik vienoje tokių vietų sutikau su šuniukais dirbančią lietuvę.
Man labai patiko pats miestelio centras, kur viskas padaryta taip, kad atvykėliai rastų kuo daugiau jaukumo. Šviežiomis cinamoninėmis bandelėmis kvepiančios kepyklėlės, nedidukės kavinės ir desertinės, mažos parduotuvėlės, knygynas, įdomių interjero detalių parduotuvė, labai įspūdinga viešoji Trumsės biblioteka, kurioje žmonės gali kiek nori sėdėti, vartyti knygas ar tiesiog užeiti sušilti. Ten taip pat nemokamai galima pasinaudoti tualetu.
Restoranai čia, kaip ir visoje Norvegijoje, nėra pigūs – pavalgyti sočius pietus ar rimtą vakarienę žmogui kainuos nuo 20 eurų.