Laura neslepia, kad profesionalus sportas atneša ne tik pergales, bet ir spaudimą. Teisėjų pastabos, nerealistiški standartai ir nuolatinis išvaizdos vertinimas palieka gilią žymę.
„Esu „bikini pro“ atletė. Bijau sumeluoti, bet tokio apdovanojimo Lietuvoje nėra. Jis suteikia teisę dalyvauti profesionalų varžybose Amerikoje ir Europoje. Jei laimi, prizai būna tikrai solidūs. Norėčiau atitikti olimpiečių standartus ir bent jau patekti į „top 3“ olimpiadoje – tai jau būtų wow“, – apie svajones prabilo L. Stalinkevičiūtė.
Nors pergalių netrūksta, sportininkė pripažįsta, kad teisėjų komentarai dažnai išbalansuoja.
„Viskas priklauso nuo teisėjų – vieną kartą jie sako, kad pečiai per siauri, kitą – per platūs. Tai tikrai kerta per psichologinę sveikatą. Turi atitikti standartą, kuris kartais yra visiškai nerealistiškas. Kai internete matai nuotraukas su „idealia“ forma ir gauni komentarą, kad apačia per plati ar viršus per siauras, tai labai veikia“, – tikino ji.
Laura atvirai pasakojo, kad jos kelias į sportą nebuvo lengvas. Iš pradžių ją lydėjo kompleksai dėl išvaizdos ir skaudūs aplinkinių komentarai.
„Aš pati buvau stambi, vėliau labai sulieknėjau, o dabar esu „fit“. Kai pradėjau, daug kas sakydavo, kad mano kojos storos – tai buvo didžiausias kompleksas. Pradėjau sportuoti šešiolikos. Tada stipriai sukūdau, iki tiek, kad vos nealpau, nes tiesiog nevalgiau. Kiekvieną dieną bėgdavau po dešimt kilometrų, po to dar porą valandų sporto salėje. Tai nebuvo sveikas būdas mesti svorį“, – Delfi TV laidoje pripažino mergina.
Nors šiandien Laura atrodo stipri ir pasitikinti savimi, ji neslepia, kad praeityje teko patirti itin sunkų santykį su maistu.
„Kai pavalgai, galvoji apie kitą valgymą. Pradedi elgtis keistai – išlaižai lėkštes, dėžutes, kad nieko neliktų. Maistą pradedi saugoti kaip šuo. Nori ramiai atsisėsti viena ir valgyti, kad niekas nematytų. Lauki visą dieną, kol ateis ta akimirka, kai galėsi pavalgyti. Tada nenori, kad kas nors trukdytų. Tai akivaizdžiai rodo, kad psichologiškai tai nėra sveikas dalykas“, – mano ji.
Sportininkė pripažįsta, kad profesionalus sportas pats savaime nėra sveikas nei fiziškai, nei emociškai.
„Profesionalus sportas apskritai nėra pats sveikiausias, nei fiziškai, nei emociškai. Bet kai tai supranti, pradedi kitaip žiūrėti į save ir savo kūną. Dabar, pavyzdžiui, auginu raumenis – svoris kyla, bet tai normalu. Grožis ir išvaizda nėra amžini – čia jau galima net filosofuoti“, – svarstė laidos viešnia.
Visgi būtent sportas tapo jos gyvenimo kryptimi. Nuo pat pradžių Laura jautė, kad Lietuvoje šis kelias mažai suprantamas, todėl drąsiai žengė į tarptautinę erdvę.
„Lietuvoje sportavau metus, o paskui norėjau žengti į užsienio rinką. Mane visada domino užsienio sportininkai, varžybos Amerikoje. Supratau, kad Lietuvoje mažai kas rimtai domisi kultūrizmu. Net dabar, kai pasakai, kad sportuoji bodybuildinge, žmonės tavęs nelabai supranta“, – kalbėjo Laura.
Nors populiarumas socialiniuose tinkluose atėjo ne iš karto, Laura džiaugiasi, kad šiandien gali įkvėpti daugelį merginų.
„Populiarumas pas mane niekada neatėjo per naktį. Viską dariau palaipsniui. Kartais pasiekiamumas šokteli, tada sulėtėja. Kai pradėjau kurti turinį lietuviškai, sekėjų skaičius augo pamažu. Vėliau pradėjau bendradarbiauti su užsieniečiais, daugiau rodytis ir tada augimas tapo greitesnis“, – laidoje „Nepatogūs klausimai“ kalbėjo garsi atletė.
Socialiniuose tinkluose sportininkė susidūrė ne tik su palaikymu, bet ir su kritika. Ji pripažįsta, kad piktų komentarų buvo daug, tačiau ilgainiui išmoko juos priimti ramiau.
„Kai pradėjau naudotis „TikTok“ ir „Instagram“, sulaukdavau labai daug piktų komentarų, ypač dėl figūros. „Suvalgyk burgerį“, „per liesa“ – tokių buvo daug. Anksčiau labai jautriai reaguodavau, dabar dirbu su savo požiūriu į kūną. Visada sau primenu, kad laimingas žmogus niekada nerašys pikto komentaro. Jei jis puola mane, vadinasi, pats nėra laimingas“, – galvoja L. Stalinkevičiūtė.
Lūžis įvyko tada, kai į sporto salę atėjusi L. Stalinkevičiūtė išgirdo klausimų, ar ji ruošiasi varžyboms. Iš pradžių tai atrodė kaip nesąmonė, bet netrukus ji suvokė, kad būtent tai yra jos kelias.
„Iš pradžių sporto salėje daug kas klausė, ar ruošiuosi varžyboms. Atsakydavau, kad „ne, varžybos ne man“. Bet grįžusi namo pagalvojau – kodėl gi ne? Gi tuo gyvenu: sportuoju, žiūriu mitybą, man patinka, kaip atrodo merginos, kurios dalyvauja. Taip ir užsivedžiau. Man tada buvo aštuoniolika“, – prisiminė ji.
Sportininkė sako, kad ją visada lydėjo mintis, jog ji nepakankamai gera. Tai psichologiškai sekina, bet kartu verčia eiti pirmyn.
„Niekada neturėjau mąstymo, kad esu gera. Visada galvojau, jog nepakankamai. Norėjosi daugiau, geriau. Tai sekina, bet tuo pačiu verčia siekti rezultatų, nereikia išorinės motyvacijos. Visada atrodo, kad dar negerai, dar nepakanka“, – prisipažino mergina.
Laura pripažįsta, kad sporto salių aplinka Amerikoje ir Lietuvoje labai skiriasi. Ten žmonės labiau susikoncentravę į sportą, o Lietuvoje dažnai ateina dėl kitų priežasčių.
„Amerikoje sporto salių aplinka visai kitokia. Čia, Lietuvoje, žmonės dažnai ateina tiesiog pabendrauti, susirasti antrą pusę, pasifilmuoti. Aš irgi filmuoju turinį „Instagramui“, bet dėl to nuolat jaučiu stresą – čia visi labai kritiški. Pas mus net nėra bodybuildingo salių, daugiau komercinės ar privačios“, – kalbėjo ji.
Ji atvirai kalba ir apie įrangos skirtumus.
„Amerikoje treniruokliai daug geresni, salės atidarytos žmonių, kurie patys supranta rimtą sportą. Lietuvoje dažnai jaučiu, kad treniruokliai nėra pritaikyti, pradeda skaudėti petį, klubai nepatogūs“, – svarstė Laura.
Paklausta, kur žmonės dažniausiai atkreipia dėmesį sporto salėje, ji šypteli, jog pati to nepastebi.
„Kai sportuoju, turiu keistą savybę – nieko nematau ir negirdžiu. Aš kaip arklys su uždėtais „akių akiniais“. Todėl sunku atsakyti į šį klausimą. Kartais žmonės galvoja, kad esu nemandagi, bet iš tiesų tiesiog visiškai susikoncentruoju į raumenų darbą“, – laidoje tikino L. Stalinkevičiūtė
Sportininkė neslepia, kad aplinkiniams dažnai įdomu, kaip ji vertina kitų fitneso modelių veiklą socialinėse platformose. Tačiau Laura laikosi paprasto principo, kad kiekvienas renkasi pats.
„Tegu daro, ką nori, manęs tai neliečia. Aš tuo neužsiimu. Manau, kiekvienas pats renkasi savo kelią, ar tai būtų fitneso sportininkas, ar padavėjas. Aš pati nemėgstu dramų, nesigilinu. Žinau, kad žmonėms įdomu, bet man nei šilta, nei šalta“, – tvirtai kalbėjo Laura.
Kalbėdama apie santykius, Laura atvira – sportininkams nelengva suderinti profesinį gyvenimą ir šeimą.
„Esu svarstusi, kad gal lengviausia būtų su žmogumi, kuris irgi užsiima tuo pačiu sportu – tada lengviau suprasti vienas kitą. Bet iš kitos pusės, jei kitas žmogus būtų toks pat „crazy“ kaip aš, nežinau, ar tai veiktų. Abu būtume per daug užsiėmę, gal net vaikams nebūtų laiko. Profesionalaus sporto lygyje net datas tenka planuoti, kada turėti vaikų“, – galvoja Laura.
Apie laisvalaikį ji kalba paprastai – vakarėliai seniai liko praeityje.
„Anksčiau vakarėliai, kol nepradėjau karjeros. Bet vėliau labai užsidariau savo burbule, susikoncentravau į sportą. Jei išeinu vėlai, kenčia treniruotės, miegas, režimas. Žinau, kad skamba banaliai ir nuobodžiai, bet vakarėliai man nebėra įdomūs“, – tikina L. Stalinkevičiūtė.
Net ir ilsėdamasi ji lieka aktyvi, mat sportas tapo gyvenimo dalimi.
„Jei rimtai, tai net ir laisvalaikį leidžiu su sportu. Pavyzdžiui, kepu čipsus orkaitėje su alyvuogių aliejumi. Taip smagiau ir sveikiau. Mane pati veikla pakrauna, todėl net sunku paimti laisvą dieną. Ilsiuosi klausydama tinklalaidžių, leisdama laiką su šeima ar drauge“, – laidoje atskleidė Laura.
Laura atvira – sportas tapo tokia didelė jos gyvenimo dalis, kad net ligos ar traumos nesustabdydavo nuo treniruočių.
„Nesu praleidusi nė vienos treniruotės, net sirgdama eidavau į salę. Net kai turėjau stresinį kojos lūžį, vis tiek sportavau. Žinau, kad taip neteisinga, kartais būtina sustoti. Suprantu tai teoriškai, bet praktiškai negaliu sau leisti. Nesakau, kad esu psichologiškai sveikiausia“, – svarstė L. Stalinkevičiūtė.
Kalbėdama apie socialinius tinklus, ji pabrėžia, kad jos tikslas skatinti merginas sportuoti ir rūpintis savimi, o ne diskutuoti apie draudžiamus preparatus.
„Mano turinys nėra apie preparatus. Aš skatinu merginas sportuoti, rūpintis savimi, džiaugtis mityba, sportu. Kalbos apie papildus, steroidus nieko gero neatneša“, – tikina ji.
Paklausta, kada jaučiasi laimingiausia, Laura šypsosi – ją motyvuoja tiek asmeninis progresas, tiek jos klienčių pasiekimai.
„Kai matau progresą tiek savo, tiek merginų, su kuriomis dirbu. Kai keliauju. Mano laimę sudaro daug mažų dalykų. Niekada nesijaučiau kaip pavyzdys, bet noriu įkvėpti kitus. Man tai garbė, o ne našta“, – mano į laidą atvykusi L. Stalinkevičiūtė.
Visgi gyvenant Lietuvoje, pasak sportininkės, dažnai jaučiamas didelis demotyvacijos lygis.
„Manau, kad čia ne tik nuo sporto priklauso. Tiesiog Lietuvoje mažiau žmonių domisi, mažiau veiklos. Kai išvažiuoju į užsienį, sportuoju su bendraminčiais, atsiranda užsidegimas. O grįžusi čia, užsidarau burbule, jaučiuosi vieniša, nesuprasta. Anksčiau jausdavau poreikį teisintis, kodėl valgau atskirai, kodėl nesusitinku. Tokia aplinka psichologiškai slegia. Atrodai tarsi outsideris“, – pasakė, kaip jautėsi, Laura.
Nors sportas tapo neatsiejama Lauros gyvenimo dalimi, artimieji ne visada tai priėmė lengvai. Tačiau šiandien ji džiaugiasi mamos supratimu ir palaikymu.
„Mama visada sako, kad valgyčiau daugiau, jog esu per liesa. Bet ji palaiko. Nors pradžioje buvo daug klausimų: „Kam tau tas bodybuildingas?“. Iš pradžių ji nesuprato nei mitybos, nei treniruočių. Jai skaudu buvo matyti, kai nevalgiau, kai atrodžiau nesveikai. Bet dabar ji mane supranta ir palaiko“, – džiaugėsi L. Stalinkevičiūtė.
Visą pokalbį su Laura Stalinkevičiūte galite matyti straipsnio viršuje esančiame vaizdo įraše.