Okupuotoje Prancūzijoje maisto normavimas panaikintas tik praėjus 4 metams po karo. Jo metu keitėsi socialiniai prancūzų įpročiai – netoli sienos su Vokietija esančiuose Vogėzų kalnuose gyvenantys žmonės prisiminė, kad aplinkiniuose miškuose pilna valgomų grybų, griežčiai bei artišokai, anksčiau naudoti gyvulių pašarams, tapo neatsiejama karo meto virtuvės dalimi, o gėlių vazonai ant langų niekur nedingo, tik dabar juose augo porai ir morkos. Karo metu iš prekybos vietų praktiškai dingo baltos duonos kepiniai. Dalis rūkalių atsisakė savo įpročių – tabaką buvo galima keisti į maistą vaikams.
Nenuostabu, kad pokario metu vartotojų nuotaikos pasikeitė – minėtos „pašarinės“ daržovės tapo beveik tabu, o vienos žymiausių Prancūzijoje „Poilâne“ kepyklos savininkas Pierre Poilâne, atsisakęs keisti savo duonos raugo receptūrą į modernesnes technologijas, buvo viešai niekinamas ir boikotuojamas kolegų.