Dabar labiausiai apmaudu dėl vieno dalyko
Daugiau nei 40 metų savo profesiniu keliu jau žengiantis A. Sakalauskas sako, kad aktorystė gyvenime jį lydi visur, net ir kasdienybėje. Visgi, kartu jis priduria – tikrumo šiame pasaulyje, jo akimis, trūksta. Jo stoką vyras įžvelgia įvairiose srityse ir užtikrintai sako – tikrumo nesuvaidinsi.
„Trūksta, labai trūksta tikrumo. Tikrumas yra nedeklaruojamas, tu jį pajunti – jauti, kur yra tikri dalykai, o kur yra kažkas pritempta ar perspausta. Tikri dalykai jaučiasi, jų nereikia paaiškinti.
Su metais aš matau, kad vis daugiau yra tos tamsiosios pusės, apie kurią mes nekalbame. Žmonės nenori to sakyti, bet aš žinau, kad mes turime tamsiąją pusę. Aišku, ne visi, bet dauguma – taip. Tada aš pasimetu, kur yra realybė. Pavyzdžiui, jeigu aš pažįstu žmogų, labai gerai viską žinau apie jį ir jis deklaruoja kažkokius naujus dalykus, tai aš nesuprantu, kada jis yra tikras. Be to, esu šimtu procentų įsitikinęs – socialiniai tinklai nėra realybė, žurnalai – nėra realybė. Viskas yra pagražinta, kad mes matytume tai, ką norime matyti. Bet tai turi būti, taip žmonės vystosi“, – įžvalgomis pokalbio pradžioje dalijosi mintimis jis.
Pasak aktoriaus, reikalingos ir visos emocijos bei gyvenimo šurmulys, kurio aplink yra daug. Visgi, pilnai į tai pasinerti Arūnas taip pat nelinki.
„Mes visi turime emocijas, o jas suvaldyti – labai sunku. Iš tikrųjų, aš tą žinau. Mes turime kūdikį, jis šaukia – tai yra gryna, tiesioginė emocijas. Tave ima pyktis, bet tu supranti, kad jo neturi būti. Jį labai sunku valdyti. Tas pyktis yra į nieką, bet jis yra. Kada mes pasiduodame emocijoms, tada nebegalime logiškai nieko tvarkyti. Mes rėkiame, šaukiame ir daug dalykų nebekontroliuojame. Sušunki ant kito žmogaus – jis būtinai tau sušuks atgal. Viskas. Susideda emocijos. Tame mes visi esame vienodi – ir visai nesvarbu, ar tai Žemaitaitis, ar Šimonytė“, – politikos link mintį pasuko A. Sakalauskas.
Žvelgdamas į pastarojo meto aktualijas, aktorius tęsė: „Pamenu, kad ir Šimonytė turėjo tokių momentų: mes atsistatydiname. Tuo metu aš buvau žiauriai supykęs, nes už juos balsavau. Pagalvojau: jeigu atėjote, tai, velniai rautų, jūs turite dirbti, atidirbti tą kadenciją. Dabar atėjo socdemai, jie atėjo su melagystėm. Vienas melas ištraukia kitą, tas kitas ištraukia dar du. Čia pabaigos nebus. Nebus pabaigos. Aš nekalbu, kad esu už tą ar už tą. Čia tiesiog yra dėsningumai“.
Visgi, dėl vieno dalyko Arūnui ypatingai apmaudu.
„Labiausiai man apmaudu, kad tai vyksta dabar, šiuo laiku. Iš tikrųjų, dabar reikia susitelkimo, čia yra ne juokai. Mes turime patirties, ką reiškia gyventi su Rusija – žinome, kas tai yra ir kuo tai gali baigtis. Tiesa, mes negalime prognozuoti, kas bus rytoj. Todėl čia yra per didelė prabanga rietis. Atrodo, kad tai daroma tyčia. Gal ir netyčia, bet kodėl taip elgtis? Aš nesuprantu“, – svarstė A. Sakalauskas.
Pyktis – lengviausias kelias
Atsigręžė A. Sakalauskas ir į dar vieną dalyką – nuolat pastebimą pyktį.
„Dar noriu pasisakyti apie pykčius – man atrodo, čia yra tas mūsų paveldėtas sovietmetis. Tai yra toks nevaldomas, aršus pyktis, kalbėjimas be žodžių pasirinkimo, be filtro. Tai yra lengviausias kelias.
Aš turiu studiją, kurioje žmonės susirenka improvizuoti. Pasakysiu jums: 100 procentų žmonių, pradėdami improvizuoti, pradeda nuo pykčio. Jie susipyksta žaibiškai, po sekundės. Čia yra lengviausias kelias – kai tau nepatogu, tu pradedi pykti ir kaltinti kitą“, – kalbėjo A. Sakalauskas.
Tai esą pastebima ir svarbiuose valstybės reikaluose.
„Taip, politika yra toks darbas, bet man trūksta kultūros“, – teigė Arūnas.
„Kaip jau sakiau, žmonės pasirenka pyktį, nes tai yra lengviausias kelias. Surasti kitą galimybę – sustoti, neskubėti, pamąstyti, viską išauginti iki konstruktyvaus pokalbio – tai yra sunku. Sunku taip pat, kaip ir daryti bet ką gyvenime, kam reikia pastangų. Geroji pusė reikalauja pastangų. Bet aš manau, kad ir kas bebūtų, vis tiek ateis laikas, kai geroji pusė nugalės. Mes nepasiduosime tam, viskas vyksta banguotai ir ateina laikas. Bet tas pyktis mane gąsdina“, – tęsė A. Sakalauskas.