Sveikatos sistemoje, įvairiuose jos lygiuose, sukausi daugiau negu penkiasdešimt metų. Teko dešimt metų, 9 ir 10 praeito amžiaus dešimtmečiuose vadovauti nemažai, netoli 900 darbuotojų turinčiai sveikatos priežiūros įstaigai. Vien gydytojų čia dirbo daugiau nei du šimtai. Susimąsčiau, juk per tiek metų turėjo būti situacijų, kurios dabar vadinamos mobingu. Atmintyje iškilo įvairių atsiminimų. Kai kurie gana pamokantys ir gali pasirodyti įdomūs skaitytojui.
Pirmą dieną, atėjęs į naujas pareigas, radau penkis pavaduotojus. Kodėl pirmiausiai prisiminiau administraciją? Straipsniuose, kuriuose aprašomi mobingo atvejai, juk ji dažniausiai kaltinama netinkamo klimato darbe sukūrimu ar bent toleravimu. Ne be reikalo apie vadovus anksčiau sklandė toks juokelis – sako, tu dar tik pavaduotojas, o jau svoločius. Suprask, tapęs vadovu, būsi tikras ir didelis niekadėjas. Du iš pavaduotojų, kaip paaiškėjo vėliau, bendradarbiavo su mus visus įkalinusio režimo saugumo tarnybomis. Kaip darbuotojai jie buvo neblogi ir negalėčiau pasakyti, kad tai būtų buvę blogi žmonės. Tačiau, matyt, turėjo silpnybių, kurias, aptiko ir pasinaudojo jomis užverbuodamos slaptosios tarnybos. Nors nieko nebuvo tekę išgirsti apie jų netinkamą elgesį su kolegomis, tiesiai pasiūliau palikti pareigas. įsitikinimais.
Tačiau apkalbos buvo plačiai paplitę. Nuolatos sklandydavo įvairūs gandai, kartais sukuriantys net įvairias rimtas konfliktines situacijas. Matyt, žmonės taip sutverti, kad negali turėti kokių nors žinojimo spragų. Nepakęsdami abejonių, jas keičia abejotinais, neretai grįstais tik fantazijomis, įsitikinimais. Turbūt šiais atvejais reikėtų kalbėti apie Kriūgerio–Daningo sindromą. Nors tai ir labiau būdinga menko išsilavinimo žmonėms, jo pasireiškimų ir mano kolektyve būta. Buvo kolektyve labiau ir mažiau mėgstami žmonės.
Prisimenu vieną stebuklingą vaistą nuo šių bėdų, kurį teko atrasti. Kadangi tai buvo didelių permainų laikotarpis buvo lengviau tą laikotarpį išnaudoti visokiems eksperimentams. Subyrėjus tarybinėms profsąjungoms, naujos dar nebuvo susikūrę. Žinoma, visi eksperimentai buvo daromi tik su geriausiomis intencijomis ir siekiant geresnių rezultatų ir noro suformuoti teigiamas darbo tendencijas. Prisimenu tokį eksperimentą, nukopijuotą nuo konvejerinio darbo pradininko ir amerikiečių svajonės automobilio kūrėjo Henrio Fordo. Jis ilgai suko galvą kaip reikėtų diferencijuoti atliekančių tą patį darbą darbininkų atlyginimą. Nors visi prie konvejerio atlieka tą pačią operaciją, tačiau dalis jų savo elgesiu, gal plepalais gadina kitiems nuotaiką ir darbingumą. Ir sugalvojo paprastą dalyką – padalinti atlyginimą į dvi dalis. Viena, pastovioji dalis mokama visiems tos operacijos dalyviams vienodo dydžio, kita, kintamoji dalis, nustatoma pačių darbuotojų. Kiekvienas skyriaus ar tos operacijos darbuotojas gauna lapelį su įrašytomis savo ir kitų bendradarbių pavardėmis. Prie kiekvienos pavardės jis slapta turi įrašyti kokią sumą, kurios tas asmuo jo nuomone yra vertas. Svarbi tik viena sąlyga – sudėjus priedų sumą, ji turi atitikti bendrą skiriamų lėšų kiekį. Pasirodo, žmogus, sau pasiskyręs didžiausią priemoką, o labiausiai nemėgstamam darbuotojui mažiausią, kitiems pinigus paskirsto gana objektyviai. Raštelius surinkęs brigadininkas, išbraukia didžiausias ir pačias mažiausias reikšmes ir nesunkiai kiekienam apskaičiuoja išmokėtiną sumą.
Tais laikais, beveik kiekvienąkart tik išmokėjus atlyginimus, vyriausioji buhalterė džiugiai informuodavo apie papildomai gautą milijoną kitą vagnorkų. Buvo tokia lietuviška valiuta, pakeitusi rubliašūdžius, kaip artimų žmonių rate, mėgdavo iš tų galop visai nevertėjusių rublių pasityčioti rašytojas Romualdas Lankauskas. Žinoma, galima buvo tuos neplanuotai atsiradusius pinigus visiems išdalinti tik atsižvelgiant į etatinius atlyginimų dydžius. O mes nutarėme išbandyti H. Fordo eksperimentą. Tikėjomės taip ne tik paskatinti geresniuosius darbuotojus, bet ir duoti ženklą visiems, kad juos vertina ir kartu su jais dirbantys. Sutikime, kad dirbančiojo ir administracijos požiūriai gali smarkiai skirtis. Rezultatai pranoko visus lūkesčius. Prisimenu atvejį, kai susijaudinusi į mano kabinetą įsiveržia jau senokai dirbanti ginekologė ir išberia savo pasipiktinimą tokiu priedo apskaičiavimu. Sako, aš lygiai taip pat dirbu kaip kitos keturios mano kolegės, tačiau mano priedas mažesnis negu jų. Mandagiai paaiškinęs, kad niekas iš administracijos į šios priemokos dydžio nustatymą nesikišam ir net nežinom koks jis yra, atsisveikinam. Pasirodo, ši labai aktyvi kolegė buvo ne tik pirmoji, kuri pasisiūlydavo rinkti kokius pinigus įvairiomis kolektyvo progomis, bet pagrindinė įvairių gandų nešėja ir apkalbėtoja. Kolektyvas jos nemėgo ir net privengė. Tačiau ji tai ne iš karto suprato. Buvo ir daugiau netikėtų rezultatų. Pavyzdžiui, viena kardiologė nustojo nuolatos vėluoti į darbą, pagyvenęs ir patyręs chirurgas, pajutęs, kad bendradarbiai neigiamai vertina po pomėgį taurelei, jos išlenkimą atrodo kiek suretino ar atidėjo popietei. Tiesiog pastebėjome, kad jis dirbdamas mažiau įrausta.
Turėjau tada praktiškai neribotas galimybes mokytis vadybos teorijos ir jas išnaudojau. Viena, kad labai patiko, o antra, jaučiau didelį vadybos žinių stygių. Prisimenu, vieno dėstytojo patarimą, kad kiekvienąkart ateinant į darbą, reikia sau įsiteigti nuostatą, tarsi ateini pirmą kartą. Pamatysite ne tik, kad laiptai nutrupėję ar be ranktūrių, bet ir padalinių vadovų pasitarime pamatysite jums pataikaujančius kolegas. Ir tai, kad jie nėra patys nuoširdžiausi jūsų sumanymų palaikytojai bus tik pats mažiausias atradimas. Šie žmonės, jis teigė, neabejotinai pataikavimą toleruoja ir savo padalinyje. Tai buvo labai teisingi pastebėjimai.
Pasirodo, pataikautojai kūrė ir toksišką atmosferą savo kolektyvuose. Tokius padalinių vadovus, stengiausi kuo greičiau pakeisti. Ir keičiau juos žmonėmis mane daugiausiai ir viešai kritikuojančiais. Dėl to, beje, niekada neteko gailėtis. Tačiau bene svarbiausiu savo uždaviniu laikiau pastangas įteigti kolektyvui supratimą, jog esame tik samdomi paslaugų (nemėgstu šio žodžio) tiekėjai ir nesame jokie sveikatos priežiūros sistemos architektai ar formuotojai. Vadovavausi gero A. Einšteino bičiulio, taip pat genialaus matematiko Kurto Giodelio požiūriu. Negaišdamas laiko tikslios citatos paieškoms, bandysiu pateikti jos neiškraipytą esmę. Jis teigė, kad mus supa daugybė įvairių ūkio sistemų. Deja, daugelis jų darbuotojų negali net teisingai apibūdinti savo sistemų tikslų ar uždavinių, tai ką jau bekalbėti apie jų bandymus daryti šių sistemų reformas. Kokie sąžiningi jie nebūtų, bet būdami pačios sistemos dalyviais, stengsis ją reformuodami, visų pirma, padaryti patogią sau. Deja, medikai nesupranta, kad sistema, šiuo atveju sveikatos, dirba ne jų patogumui o „gamina produktą“ visuomenei. Produkto vartotojas yra pacientas. Kitaip tariant, nereikėtų perdėti poreikio įtraukti šių sistemų dalyvius į reformų darymą. Abejotinas ir reformos niuansų derinimo privalomumas. Tai jau profsąjunginių organizacijų veikimo sritis. Žinoma, tose reformą konstruojančiose darbo grupėse, turi būti gerai sistemos niuansus išmanančių žmonių. Manau, kad šitą K. Giodelio mintį turėtų gerai žinoti ne tik kiekvienas vadybininkas, bet ir visokių, pastarąją savaitę vykusių, mitingų organizatoriai, skleidžiantys klaidinančias iliuzijas masėms. Tačiau negalima užmiršti, kad mes medikai esame viešojo gėrio gamintojai. Mūsų indėlį į šią „gamybą“, deja, dažnai būna sunku, o kartais tiesiog neįmanoma tiksliai išmatuoti ir deramai atsilyginti. Būtina dar prieš pradedant šio amato mokytis žinoti, kad laukia labai sunkus ir sudėtingas darbas. Jeigu norite – kitoks ir gyvenimas. Pareikalausiantis kasdieninės didžiulės pichinės įtampos ir sugebėjimų bendrauti su likimo nuskriaustais žmonėmis. T.y. su žmonėmis, kuriems liga dažnai būna atėmusi ne tik kantrybę bet ir protą. Taigi, ką besakytų šiandieniniai mano jaunieji kolegos, šis užsiėmimas turi nemažai ir tarnystės.
Na, gal jau užteks tų prisiminimų – laikas grįžti prie klausimo apie mobingą. Bandžiau ta tema pasidomėti giliau. Nors nemanau, kad tapau šios temos dideliu žinovu, tačiau mielai ir nuoširdžiai pasidalinsiu savo žiniomis su skaitytoju.
Kaip jau anksčiau užsiminiau, tai yra palyginti nauja sąvoka ir dar nelabai ištyrinėta. Siūloma mobingą vertinti kaip ilgalaikį, sistemingą psichologinį terorą, kurį asmuo arba jų grupė taiko kitam asmeniui. Davenport ir kt. skiria jo tris sunkumo laipsnius – nuo padidinto irzlumo ir sutrikusio miego iki nedarbingumos ar net savižudybių. Dažniausiai jis sutinkamas srityse, kur darbuotojai patiria dideles psichines ir emocines įtampas. Darbuose, kur vyrauja hierachiniai santykiai ir struktūros, ar įstaigose, kur prasta darbo organizavimo kultūra, mažas socialinis saugumas, kur dažna darbuotojų kaita ir vyrauja laikinas darbas.
Manoma, kad labiausiai šis reiškinys išplitęs JAV, Jungtinėje karalystėje, Kanadoje ir Australijoje. Rečiau jis fiksuojamas Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje. Bandžiau surasti reiškinio priklausomybę nuo kokių nors tų šalių ypatybių. Tačiau atskirose šalyse naudojami skirtingi rodikliai, todėl beveik neįmanoma jų tarpusavyje palyginti. Atliktos keletas bakalaurinių ar magistrinių studijų, parašyta disertacija, šia tema pasisako bažnyčios atstovai. Ir bemaž viskas. Deja, neradau jokių patikimesnių koreliacijų su bendru šalies kultūriniu ir ekonominiu lygiu. Tačiau radau kitokius, labiau sutampančius požymius. Tai WOKE kultūros įsigalėjimas. Manęs šios paralelės nei kiek nenustebino. Šita kultūra, jeigu tokį terminą tik galima vartoti šiame kontekste, kaip kokia ugnis Graikijos giraitėse greitai išplito ir atnešė visokių pokyčių mūsų visuomenėse, jų elgsenoje. Stebėdamas ir norėdamas džiaugtis jaunais veidais, susirenkančiais į įvairias demonstracijas, prisimenu labai protingą patarimą – būtina sugebėti atskirti, kad išsimokslinimas ir išsilavinimas visiškai skirtingi dalykai. Labai sunku atskirti, kur jis yra iš tikrųjų, o kur tik perdėto, kartais net liguisto, jautrumo išraiška.
Ggrįžtant prie pradinės ir pagrindinės temos, peršasi viena išvada – neskubėkite su išvadomis. Gerai pasižiūrėkite abiem akimis. Iš arti, ir šiek tiek atsitraukę. Tada geriau aprėpsite peizažą. Visuomet pagalvokite savo galva. Pamatysite ne tik daugiau spalvų, bet ir daugiau daikto ar reiškinio briaunų.