Daugiau nei prieš dvejus metus prasidėjusi generolų kova dėl valdžios nugramzdino Sudaną į žiaurų pilietinį karą, nusinešusį daugiau nei 150 tūkst. gyvybių ir privertusį milijonus palikti savo namus; nuo masinių žudynių raudonai nusidažęs smėlis matyti iš kosmoso, šalies infrastruktūra sugriauta, rašo „NBC News“.

„Nebegalima ignoruoti“

„Šiandien Sudane vyksta didžiausia humanitarinė krizė pasaulyje, – „NBC News“ sakė Pasaulio maisto programos Sudano komunikacijos pareigūnė Leni Kinzli – Jos nebegalima užmiršti ar ignoruoti, nes tokio masto ir sunkumo humanitarinės krizės dar neregėjome.“

Mažiausiai 21,2 mln. žmonių (apie 45 proc. Sudano populiacijos) susiduria su didžiulėmis maisto saugos problemomis, remiantis naujausia Integruota maisto saugos fazių klasifikacija – pasauliniu mastu pripažinta sistema badui ir maisto saugos trūkumui vertinti. Badas patvirtintas Darfūro regiono Faširo ir Kaduklio miestuose, kur žmonės ne vieną mėnesį gyvena be patikimos prieigos prie maisto ar sveikatos priežiūros paslaugų, sakė Jungtinių Tautų (JT) maisto ir žemės ūkio organizacija.

Vadovaujantis L. Kinzli informacija, šalyje net palyginti ramūs regionai išlieka trapūs, o kituose bado problema ūmėja. Moters teigimu, Pasaulio maisto programa kiekvieną mėnesį gali parūpinti maisto 4–5 mln. žmonių (pajėgtų padėti ir 8 mln., tačiau nespėja taip greitai panaudoti turimų išteklių).

Pagalbos teikimas vis dar itin sudėtingas vietovėse, kur tebeverda mūšiai, o krizę toliau gilina konfliktas tarp Sudano kariuomenės ir Greitojo reagavimo paramos pajėgų (RSF).

Tarp tokių vietovių – ir Faširo miestas, daugiau nei 18 mėnesių buvęs RSF apgultyje. Per tą laiką į miestą visiškai nebuvo galima pristatyti pagalbos, pridūrė L. Kinzli. Galiausiai spalio mėnesį RSF užėmė paskutinį svarbų Sudano kariuomenės atramos punktą Darfūre.

Sudanas

Pasakoja apie plačiai paplitusius žiaurumus

Pietų Kordofane gruodžio 4 dieną RSF dronai smogė vaikų darželiui – žuvo 50 žmonių, tarp jų 33 vaikai, pranešė vietos gydytojų grupė.

Sudane esančios JT humanitarinės pagalbos komandos išplatino bendrą pareiškimą, kuriame įspėjo, kad mūšiai riboja prieigą prie maisto, vaistų ir būtiniausių reikmenų, taip pat riboja ūkininkų galimybę patekti į savo laukus ir rinkas, didindami bado išplitimo Kordofano regione riziką.

JT žmogaus teisių vadovas Volkeris Turkas perspėjo: „Negalime leisti, kad Kordofanas taptų dar vienu Faširu. Išties šokiruoja stebėti, kaip istorija Kordofane kartojasi taip greitai po siaubingų įvykių Fašire.“

O situacija išties niūri.

„Beveik tą patį matome Pietų Kordofane, – teigė Sudano gydytojų tinklo atstovas spaudai dr. Mohamedas Elsheikhas. – RSF surengė tokią pačią apgultį, tokią pačią blokadą, neleidžia į miestus įvežti maisto ir vaistų.“ Daktaras pridūrė, kad nuo šių metų rugsėjo 20 d. iki spalio 20 d. nuo bado ir išsekimo mirė 23 vaikai.

Dr. M. Elsheikhas nurodė, kad pastaruosius tris mėnesius Sudano civiliai gyventojai kenčia nuo RSF atakų, įskaitant plačiai paplitusius žiaurumus ir žmogaus teisių pažeidimus: civiliai gyventojai savavališkai žudomi, o svarbiausi infrastruktūros objektai, pavyzdžiui, ligoninės, klinikos, mokyklos ir namai, – tyčia atakuojami.

Sudano gydytojų tinklas dokumentavo 19 RSF pajėgų įvykdytų išprievartavimų atvejų – aukomis tapo moterys, pabėgusios nuo susirėmimų Fašire ir atvykusios į al Afado pabėgėlių stovyklą Dabos mieste, sakė dr. M. Elsheikhas.

Kaip viskas prasidėjo

Mūšiai Sudane prasidėjo 2023 m. balandžio mėnesį, kai Sudano kariuomenė, vadovaujama vyriausiojo vado ir de facto šalies lyderio generolo Abdelio Fattah Burhano, susirėmė su jo buvusio pavaduotojo generolo Mohammedo Hamdano Dagalo vadovaujamomis RSF. M. H. Degalo, dar vadinamas Hemedti, kadaise prekiavo kupranugariais.

Abu vyrai anksčiau vadovavo kovos su sukilėliais operacijoms regione. Dėl šių konfliktų 2005 m. Omaras al Bashiras tapo pirmuoju valstybės vadovu, kurį Tarptautinis baudžiamasis teismas apkaltino genocidu.

A. F. Burhanas ir M. H. Degalo priklausė tai pačiai karinei struktūrai, 2019-aisiais iš posto pašalinusiai O. al Bashirą po plataus masto civilinių neramumų. Praėjus dvejiems metams, jiedu susitarė pasidalyti valdžią po perversmo, kurio metu buvo nuversta Vakarų remiama ministro pirmininko Abdalla Hamdoko vyriausybė.

Deja, bet jų sąjunga įspūdingai subyrėjo neradus sprendimo, kaip pereiti prie civilinės vyriausybės. Kadangi nė vienas generolas nenorėjo nusileisti ir atsisakyti valdžios, prasidėjo didžiuliai mūšiai, o Sudanas dar giliau nugrimzdo į konfliktą ir humanitarinę krizę.

Konflikto pabaigos kol kas nematyti, karas darosi vis chaotiškesnis ir labiau įsišaknijęs, „NBC News“ teigė Vokietijos pasaulinių ir regionų studijų instituto mokslo darbuotoja Hager Ali. Dviejų asmenų tarpusavio kova virto vietos mūšių, atsinaujinusių senų regioninių nuoskaudų ir centrinės valdžios naikinimo mišiniu.

Abi kariaujančios pusės dabar stengiasi ne laimėti, o tiesiog nepralaimėti šio karo, pridūrė ji ir pažymėjo, kad, mūšiams plintant į regionus, atsirado mažesnių fronto linijų, mažesnių konfliktų, komplikavusių pavaldumo tvarką, todėl net susitarus dėl paliaubų, užtikrinti jų laikymąsi būtų praktiškai neįmanoma.

Beveik 13 mln. žmonių buvo priversti palikti namus ir ieškoti saugesnės vietos, pranešė JT Žmogaus teisių taryba. Jie pabėgo į kitus šalies regionus arba net į kitas valstybes, tokias kaip Čadas, Pietų Sudanas, Egiptas ir Etiopija.

Regioninio atsako finansavimas nesudaro nė 10 proc. reikalingos sumos, todėl neįmanoma patenkinti net būtiniausių poreikių.

Kita vertus, tuose šalies regionuose, kur yra lėšų ir susilpnėjo mūšiai, matyti atsigavimo ženklų.

Praėjusiais metais buvo patvirtinta 10 regionų, kenčiančių nuo bado, sakė L. Kinzli, bet dabar jų beliko du. Maždaug 3,4 mln. žmonių, anksčiau gyvenusių krizės sąlygomis, dabar taip nebeklasifikuojami, taigi, galima teigti, kad tam tikruose Chartumo, Džeziros ir Senaro rajonuose esama ribotos stabilizacijos požymių, į juos grįžta pabėgėlių šeimos.

Nors tokių teritorijų nedaug, o situacija išlieka siaubinga, vis dėlto akivaizdu, kad, esant finansavimui, galima užkirsti kelią badui ir pagerinti padėtį, pridūrė L. Kinzli: „Humanitarinė pagalba iš tikrųjų gali padaryti ženklų teigiamą poveikį. Žinoma, turime galėti ją suteikti.“