„Nė sekundės dvejonių. Žinojau, kad tai – mano kelias. Ir buvau absoliučiai apsisprendusi. Niekuomet nesuabejojau. Ar daryčiau tai iš naujo? Taip, be jokios abejonės“, – sako Rima Ziuraitis apie savo sprendimą atvykti į Ukrainą.
Rima – lietuvių kilmės. Ji yra Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių anūkė. Rima primena, kad Rusija buvo okupavusi ir jos tėvynę.
Nuo 2014 metų Rima aktyviai dalyvavo Ukrainos bendruomenės veikloje JAV – eidavo į mitingus, kuriuose būdavo raginama ginti Ukrainos suverenitetą. 2022 metais ji tapo nevyriausybinės organizacijos, teikusios Ukrainai nemirtiną karinę ir medicininę pagalbą, vadove. Maždaug po metų Rima suprato, kad Ukrainos kariuomenei trūksta medikų, ir nusprendė visiškai pakeisti savo karjerą.
„Visada gerai sutariu su žmonėmis ir jiems padedu. Man labai rūpi kitų sveikata ir saugumas – daugelį metų slaugiau savo močiutę. Tad perėjimas į mediciną buvo gana natūralus. Įsimylėjau mediciną“, – aiškina ji.
Mokymai truko apie aštuonis mėnesius, nors, kaip pati sako, medikai mokosi nuolat. Iš pradžių Rima dirbo taktinės medicinos instruktore. Dabar Kalinausko pulke jos pagrindinė užduotis – padėti chirurgams ir slaugytojams stabilizacijos punkte. Kartais ji vyksta ir su „sanitaru“ – greitosios tipo automobiliu, kuris iš fronto veža sužeistuosius į stabilizacijos centrą.
Į pulką Rima pateko per draugą, tarnaujantį šiame dalinyje ir lanksčiusį jos mokymus. Jis jai pranešė, kad ieškoma medikės.
Rima pasakoja dalyvavusi ir Baltarusijos protestuose prieš Lukašenkos režimą Čikagoje 2020 metais. Paprašyta prisiminti baltarusišką frazę, ji ištaria: „Žyvie Belarus!“ („Tegyvuoja Baltarusija!“)
„Žmonės, su kuriais protestavau, buvo nuostabūs. Kaip ir tie, su kuriais dabar tarnauju. Labai myliu savo komandą. Gilią pagarbą jaučiu žmonėms, kurie rizikuodami gyvybe kovoja už laisvę. Todėl labai gerbiu ir baltarusius, su kuriais tarnauju. Jie stiprūs. Labai stiprūs“, – sako Rima.
Karas Ukrainoje. 2025-ųjų lapkritis (nuotr. SCANPIX)” class=”articlePhoto”> 
Baimė, kurią reikia nustumti į antrą planą
Rima pripažįsta, kad kare ne kartą buvo labai baisu, bet mintis grįžti į civilį gyvenimą jai niekad nekilo.
„Labiausiai bijau FPV dronų. Jie seka mūsų medikų evakuacijos automobilius ir stabilizacijos punktus. Rusai nuolat sugalvoja naujų būdų medžioti žmones“, – pasakoja medikė.
Kai apima baimė, Rima sąmoningai perjungia mintis į klausimus: „Ką aš galiu padaryti? Kam galiu padėti? Ko kam nors dabar reikia?“
„Sunkiausia man – matyti kenčiančius karius. Tai graudina iki širdies gelmių. Ne fiziniai sužalojimai, ne kraujas ar atviros žaizdos – tai darbo dalis, aš to nebijau. Sunku matyti jų kančią“, – sako ji.
Ji stengiasi bent kiek palengvinti jų skausmą. Taip pat – nepamiršti pasirūpinti savimi.
„Labai svarbu su kažkuo pasikalbėti – ar tai būtų psichologas, ar kunigas. Daugelis žmonių sunkiomis aplinkybėmis patiria potrauminį stresą. Kariai irgi ateina pas mane pasikalbėti“, – pasakoja medikė.
Rima rašo dienoraštį – „tai padeda iškrauti mintis ant popieriaus“. Be to, stengiasi rasti laiko mėgstamai veiklai – pavyzdžiui, mezga kepures.
Pirmasis sužeistasis
Prisimindama pirmąjį savo pacientą, Rima sako, kad jis buvo atgabentas naktį. Jo būklė buvo labai sunki – panašu, kad jis užmynė ant minos.
„Viena koja buvo visiškai sudarkyta. Chirurgai nusprendė atlikti dalinę amputaciją. Pastebėjau, kad karys buvo sąmoningas ir labai ramus. Jis nerėkė – dažniausiai jie nerėkia“, – pasakoja Rima.
Ji pradėjo kalbėtis su sužeistuoju, kad šis suprastų, jog nėra vienas.
„Paklausiau, ar jam viskas gerai. Jis išgirdo mano anglų kalbą ir paklausė, kuo aš vardu. Mane tai šokiravo, nes nesitikėjau. Pasakiau, kad mano vardas Rima, paėmiau jo ranką. O jis atsakė, jog jo vardas Aleksandras. Mes jį išgydėme. Niekuomet nepamiršiu šio momento – jis buvo toks ramus ir jam tiesiog reikėjo žmogaus šalia“, – prisimena ji.
Rima sako, kad niekada nėra mačiusi, kaip pacientas miršta, tačiau matė daug žuvusių karių.
„Mes pasirūpiname savo žuvusiaisiais. Tai visada labai liūdna, bet kartu jaučiu palengvėjimą – jie nebesikankina. Mes, medikai, žinome, kad ne visus galima išgelbėti. Bet kovosime iš visų jėgų“, – sako ji.
Rima prisipažįsta daug verkusi – ir praėjusią savaitę taip pat.
„Daug mano draugų žuvo. Tai niekada nebūna lengva. Skauda kiekvieną kartą“, – sako ji.
Gyvenimas kare ir mažos kasdienybės pamokos
Rimos pagrindinė kalba – anglų, tačiau ji išmoko ukrainietišką abėcėlę, kad galėtų skaityti vaistų pavadinimus ir medicinos rinkinių etiketes. Dabar ji supranta gana daug ukrainietiškai, nors šnekėti dar sunku. Keli gydytojai skyriuje kalba angliškai.
Likti moterimi kare – sunku, sako ji. Tačiau jei skiri tam prioritetą, visada atrasite laiko manikiūrui ar kirpyklai.
„Kai nustojame rūpintis savimi, tai kenkia mūsų moralei“, – priduria Rima.
Rusijos smūgis Ternopiliui (nuotr. SCANPIX)” class=”articlePhoto”> 
Pasakė, kas padeda ištverti
Kare ji išmoko vertinti paprastus dalykus – karštą vandenį, elektrą ir normalų tualetą.
„Vandentiekis – mano mėgstamiausias dalykas. Ne kartą buvau situacijose, kai neturėjome nei vandens, nei elektros, ir kai atsirandu vietoje, kur tai yra, jaučiu didžiulį palengvėjimą. Lauko tualetai – nieko įspūdingo, bet taip yra. Aš atvykau iš Amerikos, kur tokių problemų nėra, bet greitai prisitaikiau“, – juokiasi ji.
Kas padeda ištverti? Mintis apie savo misiją – ir žinojimas, kad tai nesitęs amžinai.
„Kartais burbi ir keikiesi, nes yra dienų, kai – taip – tiesiog nori karšto dušo. Bet tai nėra amžina“, – sako ji.
Rima tvirtina, kad dabar, būdama kare, negalvoja apie šeimos kūrimą.
„Mano tikslai dabar kitokie. Visiškai susitelkusi į darbą. Myliu savo gyvenimą… Tarp mūsų yra laimingai susituokusių žmonių. Yra ir tokių, kurie randa meilę. Man tai labai gražu“, – pasakoja ji.
„Labai juos palaikau. Tikiu meile. Svarbu nepraleisti progų. Bet man dabar žmona ir mama būti – ne prioritetas“, – priduria Rima.
Ji sako, kad net civiliame gyvenime norėtų tęsti medicinos kelią ir stoti į medicinos mokyklą. Tačiau nežino, kur gyvens.
„Nežinau, kas manęs laukia ateityje, bet šiuo metu džiaugiuosi, kad einu paskui savo svajonę“, – sako ji.
Rima ragina pasaulį nepamiršti Ukrainos:
„Neleiskite niekam apie mus pamiršti. Ir dar vienas patarimas: gyvenimas gali būti labai trumpas. Jei turite tikslų, bet bijote pradėti, jei nerimaujate dėl kitų nuomonės, prisiminkite – gyvenimas trumpas. Darykite tai, ko norite, nes niekada nežinote, kada neteksite galimybės. Ir visada sakykite žmonėms, kad juos mylite. Kiekvieną kartą, kai tik galite.“