„Sveiki, mano vardas Kajus ir aš esu fotografas, gatvėje nemokamai fotografuoju žmones, gal sutiktumėte, jei padaryčiau pora kadrūų?“ – taip prisistato Kajus gatvėje sutiktiems žmonėms.
Taip jis ne tik kuria nuotraukas, bet ir atranda tikras žmonių istorijas, jų emocijas bei spontaniškumą. Tokie autentiški susitikimai greitai sudomino ir socialinių tinklų auditoriją – žmonės žavisi paprastumu, nuoširdumu ir tuo, kaip kiekvienas kadras atskleidžia tikras, nesuvaidintas akimirkas.
Kajus Kliučinskas ir jo fotografijos
(8 nuotr.) 
Kajus Kliučinskas
Kajaus Kliučinsko fotografija
Kajaus Kliučinsko fotografija
Kajaus Kliučinsko fotografija
Kajus Kliučinskas
Kajaus Kliučinsko fotografija
Kajus Kliučinskas
Kajaus Kliučinsko fotografija
Fotografija – šeimos kraujyje
Tačiau fotografija nebuvo ta veikla, kuria Kajus užsiiminėjo nuo vaikystės. Kalbėdamasis su naujienų portalu tv3.lt, jis atskleidė, kad viskas susiklostė labai netikėtai – iš pasimetimo, ką toliau veikti gyvenime baigus dvylika klasių.
„Kai laikiau valstybinius egzaminus, taip ir nebuvau nusprendęs, koks bus kitas mano žingsnis šiame naujame gyvenimo etape. Dar nepabaigus rašyti visų egzaminų, vieną vakarą, lyg numatydama, kad jaučiuosi sutrikęs, man parašė sesuo. Ji man ir pasiūlė stoti mokytis fotografijos. Kadangi „sąraše“ daugiau nieko neturėjau, šis dalykas automatiškai tapo mano pirmuoju pasirinkimu“, – pasakojo jis.
Kai jaunuolis tėvams papasakojo, kokį dalyką ketina mokytis, tėtis jam priminė, kad tai yra šeimos genuose – Kajaus senelis taip pat buvo fotografas.
„Šio fakto taip rimtai nepriėmiau iki tol, kol pats apie fotografiją nepradėjau galvoti. Iki šių dienų kartais pavartau savo senelio darytas nuotraukas – jų tėtis yra išsaugojęs ne vieną krūvą, yra išlikusi net ir senelio kamera!
Nemeluosiu pasakydamas, kad kai kurias nuotraukas ir į muziejus ar parodas būtų galima dėti – nuotraukų albume yra ir iš Baltijos kelio, taip pat ir sausio 13-osios, kur fotografuoti buvo labai rizikinga. Gaila, bet senelio nepažinojau – jis mirė dar iki man gimstant. Na, bet žinoti, kad turiu „fotografijos šaknų“ savo šeimoje, buvo dar viena didelė motyvacija judėti šia kryptimi“, – teigė K. Kliučinskas.
Vaizdo įrašų kūrimui prireikė drąsos
Šiandien Kajus ne tik mėgaujasi šia veikla, bet ir geba iš to pragyventi. O socialiniame tinke „Instagram“ jį seka daugiau nei 15 tūkstančių žmonių – būtent filmukai, kuriuose jis fotografuoja Lietuvos gatvėse sutiktus žmones, fotografui atnešė sėkmę. Tad kaip Kajui gimė ši idėja?
„Šeimos nariai bei keli draugai man vis paminėdavo, kad internete matė ne vieną fotografą iš užsienio, kuris gatvėje kalbina sutiktus žmones, juos fotografuoja, prisiklauso visokių įdomių istorijų ir iš to padaro vaizdo įrašą. Pasidomėjęs plačiau ir patyrinėjęs tuos fotografus, ilgai „kramčiau“ tą mintį, kad būtų smagu tokį žanrą išbandyti ir Lietuvoje, nes jis iki pat šių dienų yra beveik nepaliestas. Taigi, galų gale pribrendau – išsinuomovau kamerytę filmavimui, kurios dar tuo metu dar neturėjau ir patraukiau į savo pirmąją fotografijos kelionę gatvėje“, – prisiminė fotografas.
Visgi ne paslaptis, kad gatvėje užkalbinti nepažįstamą žmogų reikia drąsos. Kajus prisipažįsta, kad pradžioje tai išties buvo iššūkis – paauglystėje jis buvo itin introvertiškas ir net paprastas pokalbis telefonu kartais kėlė nerimą. Tačiau su kiekvienu pakalbintu žmogumi gatvėje jis jautė, kaip auga jo drąsa ir pasitikėjimas savimi.
„Nors ir jaunystėje buvau labai bendraujantis, eilėraščio prieš minią žmonių nebijantis pasakyti vaikas, sulaukus paauglystės tapau labai introvertiškas – net paskambinti užsisakyti picos buvo didelis ir repeticijų pareikalaujantis iššūkis. Taigi ir tie video buvo ne išimtis. Dabar pažiūrėjus patį pirmąjį vaizdo įrašą, kurį padariau, juokas paima, nes girdisi, kaip stipriai dreba balsas.
Bet su kiekvienu pakalbintu žmogumi gatvėje jautėsi, kaip mano bendravimas tobulėja ir atsiranda drąsa. Dabar vis dar kartais jaudinuosi, kai reikia prieiti prie žmogaus, kurį noriu pakalbinti ir nufotografuoti, bet daug mažiau. Net ir kasdieninėse situacijose tiek nebebijau įvairių susidūrimų su nepažįstamais žmonėmis. Visi tą intravertiškumą perlaužti galime, net kai ir atrodo, kad neįmanoma. O kas blogiausio gali nutikti?“ – svarstė jis.
Nustebino lietuvių reakcijos
Taip Kajus jau yra pakalbinęs daugybę dešimčių žmonių Vilniaus gatvėse – nuo paauglių iki senolių, nuo studentų iki gėlių kioskelių pardavėjų. Pasak fotografo, net ir jis pats nustebo, kaip tinkamai priėjus ir mandagiai pakalbinus, žmonės sutinka fotografuotis ir noriai dalijasi savo gyvenimo istorijomis.
„Žinoma, pasitaiko atvejų, kai atsisako fotografuotis, bet man asmeniškai tai nutinka labai retai. O jei taip įvyksta, žmonės vis tiek būna labai mandagūs. Manau, kad dauguma mūsų lietuvius labai nuvertina. Aš irgi prieš pradedant fotografuoti gatvėje galvojau, kad dauguma nepažįstamų lietuvių yra pikti, baugūs ir labai sunkiai prakalbinami žmonės. Bet taip tikrai nėra!
O kas galvojate kitaip, siūlau pažiūrėti mano kuriamus vaizdo įrašus. Pamatysite, kiek daug įdomių, protingų, gražių, kūrybingų bei linksmų žmonių turime savo šalyje. O kiek dar daug jų yra neatrastų, nepakalbintų, nenufotografuotų ir neparodytų pasauliui…“ – kalbėjo K. Kliučinskas.
Kartais paprastas pasiūlymas nusifotografuoti tampa kur kas daugiau nei tik akimirka prieš objektyvą – vienos tokios istorijos Kajus nepamirš niekada.
„Kartą nutiko netgi taip, kad nufotografavau vieną žmogų ir padariau iš to video, o jam pradėjo skambinti seni draugai, su kuriais ilgai nebendravo. Taip jis su bičiuliais atkūrė ryšį ir vėl pradėjo bendrauti. Niekada nepamiršiu šio žmogaus, jo istorijos ir padarytų nuotraukų – jos išties gavosi puikiai“, – pasakojo pašnekovas.
Kaip pasakojo K. Kliučinskas, žmones gatvėje jis visada kalbina atsitikinai – pasidairo ir eina prie pirmo žmogaus, kuris jam asmeniškai atrodo įdomus. Taip kartą jis priėjo ir prie parke sutikto dainininko Vaido Baumilos.
„Tądien Vaidas tiesiog ėjo pro šalį, o man kaip tik buvo sunku surasti žmonių, kuriuos galėčiau pafotografuoti. Taigi ir pasiryžau prieiti ir pakalbinti. Daugiau įžymių žmonių dar neteko pakalbinti, bet kas čia žino, ką dar sutiksiu ateityje“, – šyptelėjo jis.
Tūkstantinių peržiūrų nesureikšmina
Šie Kajaus kuriami vaizdo įrašai socialiniuose tinkluose sulaukia išties daug dėmesio – kai kurie iš jų siekia beveik pusė milijono peržiūrų. Tačiau paklaustas apie tokią sėkmę, Kajus išlieka kuklus.
„Populiarumą visi suprantame skirtingai. Kada galima pripažinti, kad žmogus yra populiarus – kai turi tam tikrą skaičių sekėjų, ar kai jį pradeda atpažinti gatvėje? Nežinau, kur yra brėžiama ta riba. Pripažįstu, kad kai kurie mano vaizdo įrašai tikrai susilaukė daug daugiau peržiūrų, negu galėjau tikėtis, tačiau šioje situacijoje būčiau linkęs likti kuklesniu.
Nelaikau savęs populiariu, nes nesu nei atpažįstamas gatvėje, nei turiu Lietuvos socialinių medijų įžymybėms būdingą kiekį sekėjų. Žinoma, daug kas pasakytų kitaip. Gal čia gal tik mano kuklumas“, – mintimis dalijosi jis.
O ką Kajus veikia už kadro, kai rankose nėra fotoaparato?
„Užsiimu viskuo po truputį, bet fotografija nuolat yra kažkur kartu su manimi. Atskirai nuo fotografijos papildomai dirbu foto studijos administratoriumi, bet žinoma ir ten fotografija mane „pasigauna“. Taip pat, kai netingiu ir nesijaučiu pavargęs, nueinu pasportuoti, leidžiu laiką su draugais ir šeima. Mėgstu pažaisti krepšinį, taip pat jį ir pažiūrėti“, – atskleidė pašnekovas.
Pasidomėjus, kokie yra artimiausi planai ar svajonės, Kajus pasakojo besistengiantis gyventi šia diena ir pabrėžė pastebėjęs, kad šiandien žmonės yra pernelyg linkę kasdienybėje skubėti.
„Gyvenime stengiuosi nedaryti dvejų dalykų: neskubėti ir nesiskųsti. Šiandien žmonės labai skuba eiti, bėgti, pirkti, daryti, parduoti ir tiesiog gyventi. Kartais net pamiršta, dėl ko jie iš tikrųjų gyvena. Neretai ir save prigaunu skubant daryti, bet kaip tik tuomet ir stengiuosi „sustoti“ ir susikaupti, paklausti savęs, ar elgiuosi teisingai ir ar nekenkiu sau.
Jaučiuosi tikrai laimingas. Turiu rankas, kojas, esu sveikas, galiu rinktis daryti tai, ką noriu, jaučiu norą tapti geresne savęs versija. Taip, visiems mums rutina pateikia savitų iššūkių, sustabdo, o kartais ir parklupdo įvairiomis sudėtingomis situacijomis, tačiau galų gale, galime atsistoti ir eiti toliau.
Dažnai paklausiu savęs, ar mažasis aš, kuris daugiausiai svajojo, didžiuotųsi tuo, kuo tapau. Ši mintis dar labiau skatina mane judėti ir tobulėti. Niekada nepamirškime, kad gyvename ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs“, – teigė K. Kliučinskas.