– Artėja šventės, daugelis persivalgome. Gal turite argumentų, kurie atbaidytų žmones nuo persivalgymo?
– Jei kalbame apie Adventą, tai persivalgymas yra nuodėmė. Bet jei pažiūrėsime plačiau, persivalgymas lemia svorio augimą, o padidėjęs svoris organizme sukelia uždegimą. Ten, kur yra uždegimas, atsiranda lėtinės neinfekcinės ligos: širdies ir kraujagyslių ligos, II tipo diabetas, Alzheimerio, Parkinsono ligos ir daug kitų. Jei nuolat esame persivalgymo būsenoje, stumiame save į nuolatinį uždegimą.
– Kada žmonės imasi badavimo?
– Dažniausiai žmonės nori pagražinti savo kūno linijas, bet labai džiaugiuosi, kad vis daugiau jų nori sveikatintis, nes jaučiasi prastai, nors kraujo tyrimai nieko nerodo. Dažniausiai būtent dėl to žmonės ir kreipiasi bei ryžtasi badauti.
– Ar iš tiesų tai padailina kūno linijas? O gal svoris po to grįžta dvigubai?
– Visada sakau, kad jei žmogus nors kartą bandė badauti, jis nebebus toks, koks buvo. Turiu omenyje tiek kūno linijas, tiek psichologinę būseną.
– Tai kas yra ilgalaikis badavimas?
– Ilgalaikis badavimas yra toks badavimas, kuris trunka daugiau nei dvi paras. Labai svarbu tai, kad jo metu organizme vyksta daug procesų. Vienas jų – mažėja aukštas insulino lygis, o būtent jis yra susijęs su lėtinių ligų rizika ir svorio augimu. Psichologiškai po badavimo žmonės jaučiasi kažką įveikę, kažką svarbaus padarę. Atsiranda energijos, motyvacijos, noras nuveikti daugiau. Po badavimo žmonės pastebi, kad pagerėja nuotaika – tą jie patys pasako.
– Kaip jūs tai galėtumėte paaiškinti logiškai?
– Energijos mes turime pakankamai – ji sukaupta riebaliniame audinyje. Tačiau ją „užrakina“ aukštas insulino lygis, kuris neleidžia degti riebalams. Badaujant negauname maisto, mažėja gliukozės kiekis, insulino lygis krenta ir pradeda degti riebalai. Degant riebalams išsiskiria energija, kuri yra sveikesnė – susidaro ketoniniai kūnai. Jie pakeičia gliukozę, suteikia energijos, mažina uždegimą ir atitolina lėtines ligas.
– Ar ilgalaikis badavimas tinka kiekvienam žmogui?
– Tai labai svarbus klausimas. Kam badavimas netinka: žmonėms, kurių svoris per mažas (KMI mažesnis nei 18), turintiems valgymo sutrikimų, širdies ritmo sutrikimų, kepenų ar inkstų nepakankamumą, tulžies akmenligę, taip pat nėščioms ir maitinančioms moterims. Vis dėlto kiekvieną atvejį reikia vertinti individualiai.
– Ar galima badauti savarankiškai?
– Savarankiškai to daryti nepatariu, nes yra kritinių dienų, kai žmogus gali nežinoti, kaip elgtis. Geriau badauti su specialisto pagalba. Trečia diena dažniausiai būna kritinė: staigiai nukrinta gliukozės kiekis, riebalų deginimas dar nebūna pilnai įsijungęs, ketonų kiekis nedidelis. Žmogus netenka energijos, pradeda drebėti rankos, jaučiasi blogai, atsiranda pykinimas ir atrodo, kad „viskas blogai“. Ši būsena greitai praeina, o po to badavimas tampa lengvesnis. Antrą–trečią dieną dažnai išnyksta alkio jausmas.
– Kaip jis išnyksta?
– Alkio centras yra smegenyse, o jį dirgina skrandyje gaminamas hormonas grelinas. Kai nevalgome, skrandis jo nebesekretuoja, todėl niekas nebesukelia alkio jausmo.
– Sakote, kad ilgalaikis badavimas prasideda nuo dviejų dienų. Tai nuo ko reikėtų pradėti?
– Reikėtų pradėti nuo mažų žingsnių, nes pasiruošimas yra būtinas. Iš pradžių pabandyti nevalgyti 14–16 valandų per dieną, stebėti savijautą ir nuotaiką. Vėliau pabandyti 18 valandų, po to – 24 valandas, geriausia tada, kai esate labiau užsiėmę. Kai žmogus pamato, kad gali pabūti be maisto, tuomet skirti savaitę pasiruošimui: atsisakyti mėsos, valgyti daugiau daržovių, mažinti maisto kiekį. Tik tada pereiti prie ilgalaikio badavimo.
– Sakote, kad badauti reikėtų tada, kai esame užsiėmę. Bet iš kur tuomet bus jėgų darbams?
– Čia yra dvi pusės. Kai žmogus užimtas, jis mažiau galvoja apie alkį, o pirmą dieną alkis būna stipresnis. Be to, mitas, kad neturėsime energijos. Pavalgę maždaug 10 valandų turime gliukozės atsargų, sukauptų raumenyse ir kepenyse, kurias organizmas gali paversti energija. Tai mitas, kad negalime pabūti be maisto.
– Kaip apsispręsti, kiek dienų badauti?
– Tai labai individualu. Jei žmogus yra sveikas ir neturi problemų, siūlyčiau badauti 3–5 dienas. Trys dienos yra sunkiausios, nes tada įvyksta lūžis. Ketvirtą dieną nemalonūs pojūčiai dažniausiai išnyksta. Tuomet jau reikia stebėti save, nes žmonės jaučiasi gerai: turi energijos, mintys tampa aiškios, nėra alkio.
– Ar tai reikėtų daryti išvykus iš namų, ar galima badauti namuose?
– Mes kalbėjomės su žmonėmis, kurie badauja savarankiškai, ir su tais, kurie badauja grupėse. Daugelis sako, kad namuose badauti gerokai sunkiau dėl daugybės pagundų. Be to, badavimo metu reikėtų vengti intensyvaus darbo ir didelio streso.
– Ar 10–12 dienų yra maksimalus badavimo laikas?
– Aš pats esu badavęs 10 parų – tai buvo labai įdomi patirtis. Trečią–ketvirtą dieną atsirado gerumo jausmas, noras dėkoti, apkabinti, ir tą patį dažnai pasako ir kiti. Svarbiausia, kad tai jaučiama labai stipriai. Badavimas keičia ir vidų – atveria širdį. Kai skrandis tyli, atsiveria širdis.
– Ar po tokio badavimo žmonės dažnai pakeičia santykį su maistu?
– Labai dažnai. Žmonės intuityviai supranta, kad po penkių dienų badavimo nebenori grįžti į ankstesnę būseną. Jei anksčiau maitinosi nesveikai, jie keičia savo mitybą.
– Kokios dažniausios klaidos daromos badaujant?
– Didžiausia klaida – netinkamas išėjimas iš badavimo. Reikėtų pradėti nuo sultinio, antrą dieną pereiti prie nekaloringos sriubos, o tik trečią dieną galima valgyti kietą maistą. Ketvirtą–penktą dieną pereinama prie sveikos, subalansuotos mitybos.
– Kaip dažnai galima imtis ilgalaikio badavimo?
– Mes su žmona badaujame du kartus per metus po penkias dienas – dažniausiai per Adventą ir Gavėnią. Rekomenduočiau taip pat badauti du kartus per metus po penkias dienas. Galima ir dažniau, bet būtina pasitarti su specialistais.
– Iš jūsų patirties – ar turite sėkmės istorijų, kokias ligas pavyko įveikti badavimu?
– Normalizuojasi kraujospūdis, nebereikia vaistų, dingsta knarkimas. Mažėja cholesterolio, gliukozės kiekis, uždegimo rodikliai, silpnėja simpatinis tonusas. Matome daug rodiklių, kurie keičiasi.