Jūs buvote Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešėjas nuomonei dėl naujojo reglamento, kuriuo Europos Sąjungoje laipsniškai atsisakoma rusiškų dujų importo. Gal galite plačiau papasakoti, kokia šio reglamento reikšmė?
Reikšmė – milžiniška. Tik prasidėjus karui turbūt visi prisimename Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen pasakymą, kad atėjo laikas perorganizuoti visą ES energetikos ūkį. Tai buvo pavadinta „REPowerEU“ – Europos perkrovimu. Tačiau tuo metu tai tebuvo planas, strategija. Šis reglamentas, kurį Komisija pateikė maždaug prieš pusmetį, jau yra konkretus teisėkūrinis veiksmas – įstatymas, pagal kurį turės gyventi visos ES valstybės narės. Jis aiškiai kalba apie laipsnišką rusiškų dujų atsisakymą.
Tiesa, svarstymo ir pataisų teikimo metu iš Parlamento pusės bandėme pasiekti, kad reglamentas apimtų ne tik dujas, bet ir naftą – kad būtų uždraustas ir naftos importas iš Rusijos. Deja, to padaryti nepavyko ir derybose šios idėjos teko atsisakyti. Vis dėlto pats reglamentas labai aiškiai įtvirtina rusiškų gamtinių dujų mažinimą ES.
Sankcijos turi galiojimo laiką – jas galima pratęsti ar atšaukti, o čia kalbame apie įstatymą, kuris jau priimtas. Parlamentas savo galutinį žodį pasakė, viskas suderėta – lieka tik formalus Tarybos pritarimas.
Ar lengvai šis reglamentas skynėsi kelią ES institucijose? Kaip vyko derybos?
Vos tik reglamentas buvo pateiktas, visiems tapo aišku, kad jis yra itin svarbus – jį reikia priimti ir greitai, ir kokybiškai. Karas Ukrainoje tęsiasi, todėl turime veikti Rusiją ekonomine prasme, o rusiškų gamtinių išteklių atsisakymas yra vienas pagrindinių spaudimo instrumentų.
Aš dažnai sakau, kad šio karo galbūt apskritai nebūtų buvę, jei Europa nebūtų tapusi priklausoma nuo rusiškų gamtinių išteklių. „Nord Stream“ ir kiti projektai padarė Europą pažeidžiamą, o Putinas manė, kad surištomis rankomis nieko nedarysime. Iš dalies jis suklydo – Europa palaipsniui prabudo, pritaikė sankcijas, didino paramą Ukrainai ir šiandien esame visai kitame taške. Tačiau visiškas rusiškų gamtinių išteklių nutraukimas būtų galutinis smūgis Kremliaus režimui.
Buvo akivaizdu, kad sprendimą reikia priimti kuo greičiau – dar iki metų pabaigos, Danijai pirmininkaujant Tarybai. Derybos vyko pagreitinta tvarka ir buvo tikrai įtemptos. Parlamentas turėjo kur kas didesnių ambicijų – norėjome ir greitesnių terminų, ir platesnės apimties, tačiau Taryba buvo ne tokia lanksti. Galutinis variantas liko kažkur per vidurį, arčiau pradinio Komisijos pasiūlymo, bet tai vis tiek yra geras rezultatas.
Kokie pagrindiniai įtampos taškai kilo tarp ES institucijų ir politinių grupių?
Pirmasis – jau minėtas apimties klausimas: ar riboti tik dujas, ar taip pat ir naftą. Beveik visos Parlamento politinės grupės, išskyrus dvi radikalesnes dešiniąsias, palaikė ambicingą požiūrį. Deja, Taryba tam nepritarė.
Antrasis klausimas – išimtys geografiškai apribotoms šalims, neturinčioms išėjimo prie jūros, pavyzdžiui, Vengrijai ar Slovakijai, kurios iki šiol importuoja rusiškus gamtinius išteklius ir neturi pakankamai alternatyvų. Šioms šalims buvo paliktos išimtys. Mes Parlamente siekėme griežtesnio sprendimo.
Derantis labai padėjo Lietuvos pavyzdys. Lietuva buvo pirmoji ES valstybė, visiškai atsisakiusi rusiškų gamtinių išteklių. Mes dešimtmečiais kryptingai kūrėme energetinės nepriklausomybės strategiją, investavome į infrastruktūrą, nuosekliai dirbome. Todėl galėjau tiesiai sakyti: žiūrėkite, tai įmanoma – tereikia politinės valios ir pasidaryti namų darbus.
Trečiasis įtampos taškas – terminai. Parlamentas siūlė ribojimus įtvirtinti jau nuo 2026 metų pradžios, Taryba siūlė vėlesnes datas. Susitarėme dėl kompromiso.
Plenarinėje sesijoje reglamentas buvo priimtas. Kaip vertinate galutinį rezultatą?
Balsavimas buvo labai aiškus – apie 500 balsų „už“. Reglamentas nustato konkrečius terminus tiek dujoms, tiekiamoms vamzdynais, tiek suskystintoms gamtinėms dujoms. Dėl naftos pasiektas atskiras susitarimas – Komisija įsipareigojo metų pradžioje pateikti atskirą reglamentą, skirtą būtent naftos importui.
Taip pat pavyko susitarti dėl sankcijų mechanizmo: baudos bus harmonizuotos, o valstybės narės galės pasirinkti – taikyti procentą nuo apyvartos arba fiksuotą piniginę sumą.
Suvienodintos ir procedūros: muitinės kontrolė, išankstinis kontraktų deklaravimas, dujų kilmės tikrinimas.
Norėjome daugiau, tačiau ir tai, kas pasiekta, yra labai konkretus ir reikšmingas žingsnis.
Ką atsakytumėte kritikams, kurie baiminasi energijos kainų augimo ar tiekimo sutrikimų?
Valstybės narės turėjo pakankamai laiko pokyčiams. Nuo karo pradžios praėjo ketveri metai, veikė „REPowerEU“ planas, buvo aiškiai kalbama apie alternatyvas ir investicijas. Jei kažkas tuo nepasinaudojo, tai jų pačių atsakomybė.
Lietuvos pavyzdys rodo, kad atsisakius rusiškų dujų kainos dėl to nepakilo. Didžiausi kainų svyravimai buvo susiję būtent su „Gazprom“ politika ir Kremliaus energetiniu šantažu. Priklausomybė ir sukuria kainų augimo riziką. Kai jos nebelieka, niekas kainų nebegali diktuoti. Energetinė priklausomybė visada reiškia ir politinę priklausomybę.
Kaip šis reglamentas dera su platesnėmis ES sankcijomis Rusijai?
Sankcijos veikia. Naujausios prognozės rodo, kad Rusijos ekonomikos augimas artėja prie nulio – tai akivaizdus sankcijų poveikis. Taip, Rusija bando jas apeiti, naudojasi šešėliniu laivynu, tačiau tai yra brangu, neefektyvu ir rizikinga.
Galime klausti, kodėl sprendimai nebuvo priimti anksčiau, tačiau geriau vėliau nei niekada. ES yra sudėtingas mechanizmas, todėl laipsniški sprendimai kartais yra vienintelis kelias į priekį. Šis reglamentas – tarsi vyšnia ant torto, ilgam įtvirtinanti energetines sankcijas, kurias panaikinti bus gerokai sunkiau nei laikinus sankcijų paketus.
Ar kitos ES šalys ima Lietuvą kaip pavyzdį?
Taip, šiandien Lietuva dažnai laikoma ledlaužiu. Gal kažkada kiti žiūrėjo skeptiškai, bet po karo Ukrainoje visiems tapo aišku, kad Rusija nėra patikimas partneris. Energetinės nepriklausomybės keliu pradėjome eiti iškart po nepriklausomybės atkūrimo – ir šiandien matome, kad tai buvo strategiškai teisingas sprendimas.