Įrodyta, kad kuo valstybėje yra daugiau socialinio teisingumo visose gyvenimo srityse, tuo jos visuomenė yra darnesnė ir laimingesnė. Viena iš esminių, socialinio teisingumo intencijų yra „siekis panaikinti kultūrines ir socialines atskirtis dėl rasizmo, seksizmo, heteroseksizmo, skurdo ir negalios“ (Marshall, Gerstl-Pepin, 2005; Rucinski, Bauch, 2006).

Siekdama socialinio teisingumo, valstybė ir visuomenė turėtų laikytis principo sudaryti kuo vienodesnes sąlygas visiems piliečiams vienodai pasinaudoti gyvenimo galimybėmis. Ar šiuo požiūriu Lietuvoje vykdoma švietimo politika yra pakankamai socialiai teisinga, nagrinėja mūsų atliktas tyrimas.

Skatiname socialinę reprodukciją

„Jei žinai žmogaus tėvų socialinę padėtį, gali maždaug pasakyti, koks bus jo išsilavinimas, profesija ir pajamos. Yra nemažai mokslinių tyrimų, kurie įrodo tiesioginį žmogaus socialinės padėties ryšį su tuo, kas buvo jo tėvai, kokioje jis gyveno aplinkoje, kur mokėsi.

Tai vadinama socialine reprodukcija, o dabartinė Lietuvos švietimo politika ne tik jos nemažina, kas turėtų būti kiekvienos demokratinės valstybės siekis, bet ir sudaro prielaidas jos augimui“, – sako socialinės politikos tyrėja, Londono aukštojoje ekonomikos ir politikos mokykloje magistro darbą apie švietimo privatizaciją ir aukštesnės vidurinės klasės formavimąsi Lietuvoje apsigynusi Ugnė Litvinaitė.

Pasak U. Litvinaitės, šiuo metu Lietuvoje egzistuojanti švietimo finansavimo sistema visgi nėra pakankamai socialiai teisinga, nes iš esmės ji skatina procesus, kuomet turtingiausi visuomenės nariai, galintys daugiausiai investuoti į savo vaikų išsilavinimą, pamažu „išsiveda“ juos iš valstybinių mokyklų. Šių įvairių sričių lyderių ir influencerių pėdomis pradeda sekti viduriniosios klasės atstovai, kuriems jų vaikų mokymasis privačiose ugdymo įstaigose tampa tam tikro statuso ir socialinės padėties pripažinimo ženklu.

„Pagrindinė mano magistro darbo tezė, kurią įrodžiau ir pelniau akademinį pagyrimą, buvo, kad Lietuvoje atsirado ekonomiškai pajėgi klasė žmonių, kuriai reikia naujo simbolinio atsiskyrimo nuo kitų. Remiantis žinomo sociologo Pierre Bourdieu teorija, ekonominei nelygybei legitimuoti turtingieji turi savo privilegijuotą poziciją pateisinti kultūriškai ir simboliškai. Todėl, šiems žmonėms tapo svarbu rasti poziciją, kuri juos darytų vertais šios aukštesnės vietos kitų visuomenės narių akyse, o kartu ir užtikrintų jos reproduciją“, – sako U. Litvinaitė.

Jos teigimu, vienu is nelygybę legitimuojančių požymių tampa išsilavinimas. „Kadangi Lietuvoje pagrindinis išsilavinimas yra visiems prieinamas dėl Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, pats išsilavinimas nebėra išskirtinumas, bet juo tampa, jei jis yra kažkuo kitu ypatingas. Taip susiformavo nuostata, kad ypatingų žmonių statuso siekiantys ar jau jais esantys žmonės leidžia savo vaikus mokytis į privačias ar kitas prestižines mokyklas. Tai iš dalies buvo susiję su privačių mokyklų steigimosi didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ypač Vilniuje, bumu, nors prielaidų joms atsirasti buvo praktiškai beveik nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios“, – kalba socialinės politikos tyrėja.

Nepalanki situacija švietimo sistemos raidai

U. Litvinaitės teigimu, tokia situacija, kai vis daugiau turtingiausių Lietuvos tėvų, kurie ir taip gali daugiau lėšų, laiko ir kitų resursų skirti savo vaikų ugdymui, palyginus su mažiau pasiturinčiais šalies gyventojais, pasirenka privatų sektorių, nėra palanki tvariai švietimo sistemos raidai, nes būtent šie tėvai tipiškai yra ta jėga, kuri savo kritiškumu, reiklumu, žiniomis ir kompetencijomis labiausiai spaudžia valstybinių mokyklų vadovybę, mokytojus, reikalaudami aukštesnės ugdymo paslaugų kokybės, tinkamesnės ugdymo aplinkos ar emocinio gerbūvio savo, o drauge ir kitų tėvų vaikams.

„Yra atlikta labai daug tyrimų, įrodančių, kad vidurinės klasės tėvai yra patys aktyviausi mokyklose, nes jie labiausiai supranta, jiems labiausiai rūpi, jie turi daugiausiai resursų tuo rūpintis. Pilnu etatu ar net per kelis darbus sunkiai valytoja ar pardavėja dirbanti mama greičiausiai neis ir nesiaškins, kokiomis sąlygomis ir kaip mokosi jos vaikas. Ji paprasčiausiai neturės tam laiko, žinių, tinkamo žodyno, net drąsos, o gal net nebus išgirsta tų pačių mokytojų, jei net pabandytų“, – sako U. Litvinaitė.

Tyrėja pabrėžia, kad jos nuomonė nebus labai populiari ir priimtina, nes daliai visuomenės laisvas pasirinkimas, paslaugų įvairovė yra didesnė vertybė, nei socialinis teisingumas. „Tačiau valstybiniu požiūriu privataus verslo finansavimas viešaisiais pinigais turėtų būti gerokai atidžiau vertinamas ir nuolat svarstomi visi „už“ ir „prieš“ argumentai, vykdoma analizė ir poveikis visuomenės gerovei“, – sako ji.

„Skirdami finansavimą privačiam švietimo verslui, pabrėžiu, būtent verslui, t.y. pelno siekiančioms įstaigoms, mes laisvanoriškai biudžeto lėšomis finansuojame srautą žmonių, kurie gali kiekvieną mėnesį mokėti 600 ir daugiau eurų, dažnai jie turi net ne vieną vaiką, tad jie išgali mokėti tikrai dideles sumas, o valstybė dar ir papildomai jiems sumoka ir realiai prisideda prie finansiškai pajėgiausių, socioekonomiškai labiausiai privilegijuotu šeimų išėjimo iš valstybinės švietimo sistemos. Galiausiai paskui juos, panašiai kaip ir medicinoje, į privatų sektorių pajuda geriausi švietimo darbuotojai, į kuriuos valstybė jau taip pat yra nemažai investavusi“, – sako U. Litvinaitė.

Nori valstybės paramos vaikų mokslams

Kalbinta trijų vaikų mama sutiko, kad iš visuomenės intereso požiūrio taško, galbūt ugdymo proceso finansavimo sąlygos privačiose ir valstybinėse įstaigose galėtų kelti diskusijų. „Tačiau iš privataus asmens perspektyvos ši nuostata yra pakankamai įsitvirtinusi ir sunkiai keičiama. Juk lygiai tokia pati nuostata galioja ir renkantis, kokį lankyti darželį, valstybinį ar nevalstybinį, kokioje įstaigoje gydytis, valstybinėje ar nevalstybinėje, ir panašiai“, – sako ji. Iš trijų moters atžalų dvi mokosi privačioje Vilniaus Valdorfo mokykloje.

„Daugiau kaip penkiolika metų dirbau samdomą darbą finansų srityje, kasmet mokėjau valstybei mokesčius, dabar auginu trečiąją atžalą ir man atrodo normalu, kad noriu, jog valstybė prisidėtų prie mano vaikų išsilavinimo, taip pat, kaip prisideda prie vaikų išsilavinimo, kurie lanko valstybines mokyklas. Tai, kad valstybė neriboja mano galimybių ir leidžia man rinktis, kokioje mokykloje noriu panaudoti vaikų udymui skirtas lėšas, man atrodo teisinga“, – sako Vilniuje gyvenanti moteris.

„Tai kad tėvai tikisi, jog pasirinkus vaikus leisti į nevalstybinę mokyklą, valstybė leis panaudoti ir jiems skiriamas lėšas, man atrodo labai normalu. Tam tikrais veiksmais ir tam tikra kryptimi valstybė jau yra sukūrusi teisėtus lūkesčius ne tik piliečiams, bet ir nevalstybinių mokyklų steigėjams. Kaip teisėtus lūkesčius tai įvardintų ir verslas. Iš esmės, keičiant tokias nuostatas, manau, kad galėtų kilti pavojus, jog verslas sieks ginti savo lūkesčius teisinėmis priemonėmis. Juk steigiant mokyklą yra atliekami skaičiavimai, planuojamos investijos, jų grąža, panaikinus valstybės finansavimą, daugeliui nevalstybinių mokyklų kiltų rimtų sunkumų, o daliai gal net tektų užsidaryti“, – sako anonimiškai sutikusi išsakyti savo poziciją moteris.

Siūlo sugriežtinti kontrolę ir atsakomybę

Žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas siūlo diskusiją apie valstybės finansavimo principo pokyčius pradėti nuo to, kad Lietuvoje yra trijų tipų mokyklos – valstybinės, ne pelno siekiančios viešosios įstaigos bei verslo modelio principu veikiančios mokyklos, kurios savo struktūromis, vadyba, aktyviomis pardavimų ir rinkodaros priemonėmis siekia uždirbti pelną.

„Dalis privačių mokyklų išties yra gana savitos, orientuotos į kažkuo kitokį, nei įprasta, ugdymo procesą, pavyzdžiui, mokytis lauke, išpažinti katalikybę ar panašiai. Jose dirbantys pedagogai bando kažkaip kitaip, labai individualizuotai mokyti vaikus. Paprastai tokios mokyklos nesiekia pelno, o jose taikomi papildomi mokesčiai yra skirti labiau save išlaikyti nei iš to realiai kažką uždirbti“, – sako švietimo srities ekspertas.

Pasak G. Sarafino, Lietuvoje yra vos kelios dešimtys „UAB’ų“, kurie galėtų būti aptariami, kaip iš švietimo veiklos siekiantys uždirbti pelną ir visi jie veikia Vilniuje, Kaune, iš dalies – Klaipėdoje. „Nemanau, kad tai yra labai rimta kritinė masė ir man atrodo gerokai svarbiau kitas aspektas – tai privačių mokyklų patikra. Mes neturime sukūrę rimtesnės patikros sistemos nei norintiems įsteigti mokyklą, nei jau vykdantiems ugdymo procesą. Manau, į tai turėtų būti kreipiamas gerokai didesnis dėmesys“, – sako pašnekovas.

Labiau socialiai teisinga politika

Rinkimų į 2024 – 2028 m. LR Seimą metu Lietuvos socialdemokratų partija savo programoje skiltyje apie švietimo politiką žadėjo: „Užtikrinsime lygiateisį ugdymą. Sukursime universalią, visiems sąžiningą nemokamo švietimo sistemą, suteikiančią lygias galimybes augti ir tobulėti visiems Lietuvos vaikams nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos bei tėvų finansinės padėties. /…/ Remdamiesi gerosiomis Skandinavijos ir kitų Vakarų šalių praktikomis, privačias švietimo įstaigas finansuosime taip pat kaip valstybines (savivaldybių) įstaigas, taikydami tokius pačius kokybės ir kiekybės reikalavimus“.

Iš viso šiemet veikia 893 bendrojo ugdymo mokyklos. Iš jų 104 yra privačios, 24 – valstybinės bendrojo ugdymo mokyklos, kurių steigėja yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, likusios 765 – savivaldybių mokyklos.

Iš viso bendrojo ugdymo mokyklose mokosi daugiau negu 347 tūkst. mokinių. Iš jų privačiose mokyklose – 27 tūkst. mokinių. Tai sudaro apie 7,8 proc. visų mokinių.

Bendrojo ugdymo mokyklose dirba 30 tūkst. mokytojų. Iš jų privačiose mokyklose – 2 755.

Publikacijų ciklą „Viešieji pinigai medicinos ir švietimo verslui: kur riba?“ iš dalies remia Medijų rėmimo fondas.