Laidos „Nepatogūs klausimai“ vedėjas Rolandas Mackevičius pastebėjo, kad D. Norvilas scenoje matomas bene 30 metų. Prakalbus, kad visą jo gyvenimą lydėjo drąsa, noras kurti, lyderystės nesibaiminimas, laidos svečias juokdamasis teigė, jog ūgis suformavo stiprų charakterį.
„Turėjau arba apsiverkti kamputyje, arba eiti dantimis, kumščiais į pasaulį, ką ir dariau. Man atiteko šis kelias. Taip, aš visą laiką buvau aktyvus, man patikdavo tūsai. Nugyvenau tą laiką taip nuostabiai, kad dabar smagu prisiminti. Dabar taip nėra. Esu nurimęs, man geriausias tas koncerto momentas, kai nulipu nuo scenos, įsėdu į savo automobilį ir pradedu važiuoti. Ramybė, tyla“, – šypsojosi D. Norvilas.
Jis neslėpė, kad koncertas jam yra darbas ir pažymėjo esantis perfekcionistas, teigė pykstantis dėl klaidų, savo nesėkmių.
„Jei kažkas nutiko, plaku save, plaku kitus, bet mano tūsai nuėjo į mišką, į Zarasų rajoną, į vienkiemį“, – juokėsi atlikėjas.
Kalbėdamas apie ankstesnius laikus D. Norvilas prisiminė ir savo praeitį, teigė, kad turėjo griežtą tėtį.
„Jis mane visą laiką tarkuodavo, manęs niekada negirdavo. Aš, pavyzdžiui, šiandien galvoju, kad tai nėra teisinga. Man atrodo, jog reikia savo vaikus pagirti, kai yra už ką, kai nėra, be abejo ne, bet kai yra dėl ko, būtina tai daryti. Gal tame yra truputį programavimo ir negaliu pasakyti, kad savimi pasitikiu 100 proc., kad aš darau ir žinau, jog padarysiu, man pasiseks. Tiesiog gyvenime bandau imti iš jo viską, ką jis man duoda. Aš jojau, šokau nuo tramplino į vandenį, nardžiau, šokau su parašiutais. Visas veiklas, kurias man pasiūlė gyvenimas, paėmiau. Nors nei vienos jos nemoku normaliai, bet pabandžiau, ir nieko baisaus, kad kažkas nepavyko“, – įsitikinęs laidos svečias.
Laidos vedėjui pastebėjus, kad anksčiau D. Norvilas buvo stipriai susidomėjęs lengvąja atletika, atlikėjas pažymėjo, jog jo tėtis buvo stiprus šios sporto šakos treneris.
„Sakyčiau, kad jis – vienas kiečiausių trenerių, kiek yra buvę Lietuvoje. <…> mano vaikystė prabėgo manieže. Labai gerai pamenu, kai iš darbo grįžęs tėtis rausiasi po mano spintą ir traukia kojines, trumpikes, aš sakau: „Ką tu čia darai?“, sako „Renkis marškinėlius, varžybose šiandien dalyvausi“. Man buvo 9 ar 10 metų ir tai buvo pirmos varžybos mano gyvenime. Aš jose gerai pasirodžiau, patekau į finalą, finale gal prieš paskutinis atbėgau, bet nesvarbu, bėgau su vyresniais. Man lengvoji atletika tikrai yra sporto karalienė, viena gražiausių sporto šakų, nors pasiekimai turbūt baigėsi su 15-tais gyvenimo metais. Tada treniruotės labiau vyko su gitara ir chebra garažiuke“, – prisiminė D. Norvilas.
Koncertas su grupe vos nesibaigė liūdnai
Pasiteiravus, ar džiaugiasi, kad šiandien jo profesija yra ne sportininko, o atlikėjo, pašnekovas šypsodamasis teigė, jog galėjo stoti į kūno kultūros institutą, būtų treneris, bet gyvenimo kelias nuvedė ten, kur ir turėjo nuvesti. Paauglystėje sportą pakeitė jo ir bičiulių įkurta grupė „Liūdesio gėlės“.
„Draugai, su kuriais grojome grupėje, buvo žymiai vyresni už mane, bet jie mane matė kaip dainininką. Rašiau daug dainų, viską sukurdavome vietoje. Tai buvo pats geriausias mano gyvenimo laikas“, – prisiminė D. Norvilas.
Jis pasakojo, kad su bendraminčiais rinkdavosi klube, kuriame grojo „Foje“, „Bix“, „Airija“. Ši vieta, anot D. Norvilo, buvo alternatyvaus judėjimo meka.
„Vieta, kurioje rinkdavosi visi vienmečiai, nebuvo jokių muštynių, daug panų, nuostabus jausmas. Ten įvyko vieni pirmųjų mūsų koncertų. Labai gerai pamenu, kad iš ten visą laiką grįždavau pripiešęs. Pareidavau namo ir galvodavau, kaip čia dabar prasisukti, kad rūbai smirdi – natūralu, nes rūkydavo viduje, bet jausdavau, jog esu ir gerai patempęs, todėl bėgiodavau ratus naktį, aplink penkiaaukštį. Daug ratų prabėgdavau. Padėdavo. Pričiupę buvo tik vienintelį kartą“, – juokėsi prisiminęs D. Norvilas.
Laidos svečias papasakojo, kad tai nutiko, kai jam buvo 17 metų, mokėsi 11-toje klasėje. Atlikėjas neslėpė, kad tą akimirką iki šiol prisimena labai gerai.
„Su „Liūdesio gėlėmis“ važiavome koncertuoti į Priekulę. Priekulėje, persirengimo kambaryje atsirado gražių merginų ir mes, žinoma, ereliai, pradėjome kažką vaizduoti, tame tarpe ir aš. Kas išgers starkos stiklinę vienu mauku. Kaip aš tame nesudalyvausiu? Nedamušiau tos stiklinės. Visa tai vyko prieš koncertą.
Pamenu, mus jau kviečia į sceną, o persirengimo kambarys buvo antrame aukšte, todėl laiptais turėjau nusileisti į pirmą. Nusiridenau tais laiptais į pirmą aukštą, pakėliau galvą ir matau savo tėvą su mama. Jie stovi, žiūri į mane… Atvažiavo pažiūrėti sūnaus koncerto, ką jis groja, kokia muzika. Pakėliau akis, sakau: „Labas“, tada bandžiau bėgom per tuos visus žmones praeiti visą salę, kad atsirasčiau ant scenos, bet pakeliui mane pačiupo tėvas, mama sako: „Jis visiškai girtas“. Paėmė mane už kupros, į tą sceną taip ir nepavyko užlipti“, – pasakojo D. Norvilas.
Vėliau tėvai jį ir dar vieną bičiulį iš grupės „Liūdesio gėlės“ parvežė namo, vis dėlto ta naktis, anot laidos svečio, buvo labai sunki.
„Ryte man statė lašelinę, nes spaudimas buvo 0 ant 80. Ta moterėlė – kaimynė seselė, sakė: „Vaikeli, tu jau kvėpuoti kaip ir nebeturėtum“. Tai aš tą lašelinę turiu dar ir šiandien prisiminimui pasilikęs“, – sakė D. Norvilas.
Vis dėlto tėvai, anot jo, po šio įvykio koncertuoti su grupe neuždraudė, reikėjo tik atsiprašyti.
„Galvojau, ačiū Dievui, kad gyvas likau, dar atsiprašyti turiu eiti…“ – juokėsi D. Norvilas.
Tiesa, paklaustas apie uždarbį, kurio sulaukdavo pasirodydamas su grupe, atlikėjas teigė, kad jis buvo nedidelis.
„Atsimenu du momentus. Roko klube Klaipėdoje grojome už dėžę alaus. Vėliau juo pasidalinome, draugus pavaišinome, o kitas momentas, kad rinkau obuolius sode kaime, labai daug jų pririnkau ir už tuos pinigus nusipirkau gitarą. Pirmą savo gitarą. Turėjau tikslą, todėl nebuvo labai sunku. Kai dabar sako: „Tėvai, nupirkite man butą, viskas, aš 12 klasių baigiau“, tai ne, vaikeli, turi pats tai daryti, dirbti, uždirbti, suvokti“, – sakė D. Norvilas.
Jis neslėpė, tokios išminties moko dabar ir savo vaikus. Tiesa, kol kas, kol jie dar nedideli, didžiausia motyvacija – kelionė į Turkiją.
„Jiems patinka važiuoti į Turkiją ir tai yra motyvacija. Mokysiesi – važiuosi. Mažylis mūsų yra labai imlus, jis muzikuoja, vaidina, dainuot gal nelabai nori, nes vyresnis brolis nedainuoja, tai mažiukas irgi sako: „Aš nedainuosiu“, bet groja jis puikiai. Sakau: „Pasimokyk, paruošk dainą, pamatysi, koncerte gal gausi 50 ar 100 eurų“, nors pinigo suvokimo dar nelabai turi.
Mane net purto, kai pagalvoju, kad kažkas kažkokių palikimų laukia. Aš savo tėvams esu pasakęs: „Jei jūs norite, parduokite viską, ką jūs turit, ir keliaukit, pirkit kur nors ką nors, kur šilta, važiuokit, ištaškykit visus savo pinigus“. Man nieko nereikia. Aš turiu užsidirbti pats, o mano vaikai lygiai taip pat turėtų tą padaryti, mano supratimu. Viską, ką gauni lengvai, nemokamai, yra nevertinama“, – savo nuomonę dėstė D. Norvilas.
Turi neįprastą pomėgį
Prakalbus apie jo dabartinį gyvenimą buvo domėtasi atlikėjo taikliojo šaudymo pomėgiu. Sulaukęs tokio klausimo D. Norvilas sakė snaiperiu savęs nelaikantis ir plačiau papasakojo, kaip gimė aistra ginklams.
„Kai nusipirkome sodybą, prie prūdo pastebėjau labai daug pėdsakų. Man buvo įdomu, kas ten vaikšto. Vietiniai sakė: „Ką, tu nematai, taigi čia stirna, čia briedis, čia šernas“. Galvojau, iš ko čia matot? Nusprendžiau išsilaikyti medžioklės egzaminus, kad susipažinčiau su mūsų Lietuvos gyvūnija. Padariau tai visiškai neturėdamas noro ar poreikio šaudyti. Bet vaikystėje žiauriai mėgau ginklus. Visi mano žaisliukai buvo pistoletukai, šautuvukai, tėvas vis parveždavo kažką ir man tai žiauriai patikdavo. Po daug metų ir pats nusipirkau didelį žaislą – rusišką dėvėtą šautuvą, neva medžioklei leidžiamą, bet su juo nei karto neiššoviau, jis taip ir pragulėjo, vėliau jį pardaviau. Labai jis nepatiko, bet vis į vieną ginklų parduotuvę užeini, į kitą, kaip į Legolendą.
Pradėjau tendencingai vaikščioti, susipažinau ir nusipirkau pirmą savo ginklą, su kuriuo jau išėjau neva tai į medžioklę. Turiu pasakyti, kad man nepatiko. Be proto daug adrenalino, supratau, kad manęs visiškai neveža ir tas šūvis į gyvą organizmą. Vieną kartą sumedžiojau šerną, kurio buvo žiauriai gaila“, – pasakojo D. Norvilas.
Tuomet jis teigė supratęs, kad jaučia malonumą šaudydamas, tačiau ne į gyvūnus. Tai lėmė jo sprendimą dažniau apsilankyti šaudykloje.
„Medžioklėje tu šauni vieną kartą ir tada dirbi: eini, velki, skrodi, tie vaizdeliai tokie ne patys gražiausi. Man užteko to, kad suprasčiau, jog ne tai mane veža, jog man patinka tik šaudymas. O šaudykloje šaudai daug kartų. Kiek nori. Taip, po truputį, mano gyvenime atsirado ginklai. Nuo pistoleto iki toliašaudžių prietaisų. Nuostabus jausmas, kai šauni į metalinį gongą, kuris yra už kokio kilometro“, – sakė D. Norvilas.
Paklaustas, ar sunku pataikyti į taikinį, esantį už kilometro, atlikėjas pastebėjo, kad viskas priklauso nuo kalibro, kulkos, greičio, vėjo krypties.
„Daug dedamųjų. Galbūt tas sportas mane ir įtraukė, nes tai – galvos valykla. Man atrodo, visi turime sferą, kurioje išsivalome galvą. Beje, esu ir bičiulių į šią veiklą įtraukęs ir jiems prilipo, nes tai yra fantastika, nes gamtoje, vyrų kompanijoje“ – pasakojo D. Norvilas.
Sirgo žvaigždžių liga
„Nepatogiuose klausimuose“ D. Norvilas kalbėjo ir apie žvaigždžių ligą. Jis sakė manantis, kad kiekvienas žinomas žmogus yra ja prasirgęs.
„Labai gerai prisimenu pirmą momentą, kai man buvo 16 metų, su tomis pačiomis „Liūdesio gėlėmis“. Mano mama paprašė savo draugės, kuri dirbo laikraštyje, kad apie mus parašytų straipsnį. Ir parašė. Įdėjo mano nuotrauką, tuo metu juodai baltą. Pamenu, prie jūros palipau ant įtvirtinimo, į galą švietė saulė, nieko nesimatė, tik mano kontūras. Spalvotai dar matėsi, o atspausdino nespalvotą, nieko nesuprasi, bet ėjau mieste, galvojau: „Jūs visi matote, čia aš, taip, čia aš“. Šitą atsimenu labai gerai. Man tai buvo didžiulis įspūdis.
Pačios pirmos žvaigždžių ligos… Kai įrašėme dainą „Mergytei“ ir, kai pradėjau dirbti su broliais Bendžiais, kai perėjau į popsą. Turbūt tas laikas. Kai eini gatve ir tave bado pirštais, sako: „Čia tas“, tu natūraliai pradedi elgtis nenatūraliai. Jei valgai, tau būtinai iškris kažkas iš burnos, gal iškristų ir šiaip, bet tu nekreiptum dėmesio, o dabar tu bandai padaryti tai ypatingai. Kažkam galėjo pasirodyti, kad buvau pasipūtęs. Manau, kad nuo to labai gerai gydo neigiami komentarai, neigiamos reakcijos“, – sakė D. Norvilas.
Paklaustas, ar reaguoja į jas, atlikėjas pažymėjo kalbantis apie neigiamus komentarus gatvėje.
„Po įrašais aš jų neskaitau, bet gatvėje, kada tave pradeda neigiamai vertinti, atsiranda toks neskanumo jausmas, o, kai žmonės sveikinasi, šypsosi, tai yra nuostabu. Man atrodo, kad vienas kitam turime suteikti geras emocijas“, – teigė laidos svečias.
Santykiai su Renata prasidėjo neįprastai
„Nepatogiuose klausimuose“ D. Norvilo klausta, kas yra jo varomoji jėga. Atlikėjas neslėpė, kad ši – senka, o daugiausia dainų parašydavo tada, kai buvo aštriausi jo meilės pojūčiai.
„Tai buvo paauglystė ir tas etapas iki kokių 25-erių. Rašiau tai, ką jaučiau, turėjau tokią damą, kuri man labai stipriai gadino nervus ir gyvenimą, bet šiandien aš jai dėkingas, nes būtent dėl jos prirašiau tiek dainų. Dabar pagalvoju – kažkoks kosmosas, bet tai traukdavo, tai buvo įdomu. Esu už tai dėkingas. Nesėkmės, nuoskaudos, išsiskyrimai, tai buvo mano varomoji jėga.
Šiandien turiu nuostabią šeimą, vaikų, o geri dalykai manęs neįkvepia. Labai myliu gamtą, galiu vaikščioti po miškus, ežerus bet jie manęs neįkvepia kūrybai. <…> negaliu rašyti apie tai, ko nejaučiu. Nėra mano gyvenime naujų meilių, dramų, bet buvau kariuomenėje, kuri padarė įspūdį, todėl parašiau dainą kariams. Aš žinau, link kur žmonės lenkia. Jiems patinka mano senos dainos – „Dainuok“, „Ikaras ir gulbė“, „Mergytei“, ir žinau, kodėl. Jie buvo jauni, jiems kyla emocijos, nes jie darė kažką klausydami tos muzikos. Tai yra labai gražu“, – sakė D. Norvilas.
Paklaustas, dėl ko dabar labiausiai pykstasi su savo žmona Renata, atlikėjas neslėpė, kad visi barniai kyla tik dėl tvarkos.
„Aš praplaukiu pro tas dulkes iki savo daiktų ir viskas gerai, bet šiaip nedaug mes baramės“, – juokėsi jis.
Tiesa, pripažino, kad santykiuose vis dėlto yra buvę ir krizių.
„Dažniausiai po tokių dramų net neatsimeni dėl ko, kas ten buvo, nuo ko pradėjome, bet psichologai sako, kad pasibarti – visiškai normalu“, – pastebėjo laidos svečias.
Kalbėdamas su R. Mackevičiumi ji paatviravo ir apie namuose įvestas taisykles, teigė, kad visada nori pietauti kartu su žmona ir vaikais.
„Sėdime visi kartu su šeima, bendraujame. Vaikus ir taip labai mažai matau, tai išnaudoju laiką. Žinoma, Kūčios, Kalėdos yra šventos. Esu vieną kartą dirbęs per Kūčias. Buvo tokia repeticija, sudegęs projektas. Negalima dirbti per Kūčias, gink Dieve“, – sakė pašnekovas.
O paklaustas, kaip apskritai suprato, kad Renata yra ta vienintelė, D. Norvilas šypsodamasis teigė, kad ilgą laiką jos vengė.
„Mūsų atvejis va toks buvo, visiškai nestandartinis. Nejaučiau jokios meilės iš pirmo žvilgsnio, o mano meilė jai kilo po labai ilgo laiko. Ji dėl manęs kovojo metus laiko, kažkaip nepaleido. Skambindavo, kviesdavosi pietų.
Tuo metu aš neturėjau draugės, o su bičiuliais nusprendėme važiuoti į Egiptą. Pagalvojau, kad pakviesiu ją kartu. Egipte supratau, kad ne mano žmogus, be šansų, nelimpa širdis, tačiau vėliau įtariau, kad kalti buvo kvapai. Ji kvepindavosi kažkokiais atominiais kvepalais, kurie kažkaip man nepatiko“, – juokėsi D. Norvilas.
Vis dėlto akimirka, kai suprato, kad su Renata gali būti daugiau nei draugais, nutiko lėktuve, skrendant po atostogų į Lietuvą.
„Grįžtant lėktuve susitepiau sumuštinį, bet atidaviau jai ir supratau, kad ji faina pana. Nesupratau, ar čia arčiau Dievo, jis gal pakuždėjo: „Pažiūrėk, kas šalia“, nes visą mano gyvenimą buvo, kad staigiai iki išprotėjimo įsikliopini, o čia viskas gavosi kitaip“, – pasakojo D. Norvilas.
Visą pokalbį su Deiviu Norvilu galite matyti straipsnio viršuje esančiame vaizdo įraše.