Tokie pokyčiai ne šiaip sau – siekiama dviejų labai konkrečių tikslų: naujais rūbai perrengti istoriškai toksišką ir rasistinį radikaliosios dešinės prekės ženklą ir paslėpti savo jaunystę, rašo „Sky News“.
J. Bardellai vos trisdešimt, gyvenimiškos patirties už politikos ribų turi nedaug, bet, jeigu nepasikeis dabartinių visuomenės apklausų rezultatai, 2027 metais jis gali tapti naujuoju Prancūzijos prezidentu.
Panašu, kad prekės ženklo atnaujinimas veikia puikiai. Neseniai Prancūzijos viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „Odoxa“ konstatavo, kad, nepriklausomai nuo to, kas bus jo konkurentai, J. Bardella laimėtų Prancūzijos prezidento rinkimus.
J. Bardella itin aktyvus socialiniuose tinkluose – „Instagram“ tinkle turi 1,2 mln. sekėjų, „TikTok“ šis skaičius dar didesnis – 2,2 mln. Jis kaip medus traukia su juo besitapatinantį jaunimą.
„Mums patinka, kad jis apie mus galvoja, galvoja apie ateities kartas, kad jau šiandien stengiasi gerinti mūsų gyvenimą. Tikrai jaučiame jo rūpestį“, – prisipažino jauna politiko gerbėja, laukusi, kada politikas atvyks į knygos pristatymą.
„Viskas, ką jis kalba, skamba iš tiesų šauniai. Be to, turi neblogą humoro jausmą“, – pridūrė jos draugė.
Kol kas abi pašnekovės per jaunos balsuoti, bet 2027 metais jau turės teisę rinkti prezidentą.
Rinkimų kampaniją pradėti niekada ne per anksti
Naujoji J. Bardellos knyga „Ko nori Prancūzijos žmonės“ – šiandieninės Prancūzijos istorija, pasakojama 21 eilinio prancūzo (akivaizdžiai tokiai misijai kruopščiai atrinkto) lūpomis.
Trumpų istorijų rinkinys piešia savo nacionalinę tapatybę pametusios šalies paveikslą. Ar begali būti dar palankesnis atspirties taškas 2027 metų rinkimų kampanijos startui?
„Sky News“ žurnalistai su J. Bardella Prancūzijos Vezulio mieste, kur vyko jo knygos pristatymo renginys, praleido visą dieną.
Vezulis – viena iš „Nacionalinio sambūrio“ namų aikštelių. Pastaruosiuose dvejuose rinkimuose miestiečiai balsavo už radikaliąją dešinę, o jam vadovauja dar vienas jaunas politikas, tarsi nutekintas pagal J. Bardellos pavyzdį.
„Velnias, priešas. Buvote Vaterlo mūšyje?“ – nesusilaikė nepakomentavęs vienas prancūzas, išgirdęs kalbant angliškai.
Tai, kaip entuziastingai mieste buvo sutiktas J. Bardella, ypač jaunimo, buvo tiesiog neįtikėtina. Ilgiau nei valandą, nors ir lijo lietus, jis buvo apsuptas jo pavardę skandavusiųjų šalininkų, dauguma kurių dėl asmenukės su dievuku buvo pasirengę kaip reikiant pasistumdyti minioje.
J. Bardella iki galo išnaudojo pasitaikiusią progą ir kantriai šypsojosi šimtams nuotraukų, puikiai suprasdamas, kad visos iki vienos atsidurs „Instagram“ ar „Facebook“ kaip nemokama jo kampanijos reklama.
Visgi patinka ne visiems
Vezulis – itin draugiškas J. Bardellai, bet „Nacionalinis sambūris“ daugelio žmonių akyse vis dar išlieka toksiškas prekės ženklas. Daugybė prancūzų jaunojo politiko Prancūzijos prezidento poste matyti nenorėtų.
Kasmetinėje miesto mugėje nuo vieno prekystalio prie kito vaikštinėjantį J. Bardellą vietos moksleivis apipylė miltais. Politikas skubiai nuvestas į gretimą pavėsinę, kur jį apsupo patarėjai ir apsauga.
Septyniolikmetis provokatorius buvo sulaikytas ir nuvežtas į policijos nuovadą.
Prašmatnus J. Bardellos lietpaltis pasidengė baltomis dulkėmis. Iki tol šilta atmosfera staiga atšalo – kaip ir vėlyvas lapkričio vakaras. Politiko apsauga, lydėdama prancūzą, bandė uždrausti „Sky News“ komandai filmuoti, į kamerą atsuko prožektorius ir bandė nustumti fiziškai.
„Kitą kartą gausi į nosį“, – mojuodamas skėčiu šūktelėjo vienas iš apsauginių.
Neturėtų stebinti, kad J. Bardellos socialinės žiniasklaidos kanalai apie incidentą neužsiminė nė žodeliu. Ir tai labai iškalbingas faktas.
Netrukus persirengęs ir pusiausvyrą atgavęs politikas vėl plačiai šypsojosi ir pozavo asmenukėms miesto centre esančiame viešbutyje.
Ar prancūzai jau pavargo nuo žinovų?
Lauke šimtai politiko gerbėjų merkiant lietui kantriai laukė, kol politikas pasirašys jų knygos egzempliorių. Ilgos eilės visoje Prancūzijoje – vienas iš naratyvų, kurį itin mėgsta jo socialinių tinklų komanda.
Jeigu politiką trumpam atidėtume į šalį, J. Bardella gyvenimiškos patirties praktiškai neturi – prie „Nacionalinio sambūrio“ jis prisijungė vos šešiolikos, vėliau metė studijas universitete. Jaunystė ir baltas karjeros lapas – kritika, kurią jis lengvai atremia surepetuotu atsakymu.
„Šį argumentą labai mėgsta kartoti mano politiniai oponentai, bet tik tada, kai jiems tai paranku. Kai Niujorko metu išrenkamas 34 metų politikas, kairieji ploja. Kai 33 metų Gabrielis Attalis tampa premjeru, ploja dešinieji. Nemanau, kad amžius yra veiksmingo darbo garantas. Trisdešimt metų Prancūziją valdė žmonės, kurie laikyti didžiais žinovais ir ekspertais: baigę prestižines mokyklas, patys šviesiausi finansų protai. Nesakyčiau, kad rezultatai labai džiuginantys“, – sakė J. Bardella.
Prekės ženklo apsivalymo darbai
Tiek pats J. Bardella, tiek jo partija bando atsiriboti nuo atvirai antisemitinių ir rasistinių jos įkūrėjo Jeano Marie Le Peno pažiūrų.
J. Bardella lankėsi Holokausto „Jad Vašem“ memoriale Jeruzalėje ir nutraukė ryšius su ekstremistine „AfD“ Vokietijoje. Nepaisant šių pokyčių, politikas ir toliau neišsižada ekstremalaus požiūrio į imigraciją, kurią klasifikuoja kaip „didžiausią degančią problemą“ ir žada atsisakyti pilietybės pagal gimimo vietą principo.
„Visos Europos valstybės, įskaitant ir Jungtinę Karalystę, vis geriau supranta, kad imigracija kelia didžiulį pavojų pusiausvyrai tiek pavienių šalių, tiek visos Europos visuomenėje, nes kuria įtampą, kursto nesaugumą, trikdo mūsų tapatybę ir sudaro papildomą ekonominę ir socialinę naštą viešiesiems finansams“, – teigia J. Bardella.
Parama Farage’ui
„The Sky News“ žurnalistas J. Bardellai pakišo mintį, jog po kelerių metų jis gali būti Prancūzijos prezidentas, o Nigelis Farage’as – Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas (tai reiškia, kad dvi galingiausios Europos šalys būtų valdomos radikaliosios dešinės lyderių).
„Labai gerbiu Nigelį Farage’ą, gerbiu už jo kovingą dvasią. Manau, kad jis labai tvirtas. Jo ryžtas ginti Jungtinės Karalystės žmonių interesus niekada nesukėlė abejonių. Jungtinei Karalystei labai linkėčiau tokio ministro pirmininko. Čia mano asmeninė nuomonė, nenoriu kištis į kitos šalies vidaus politiką“, – atsakė J. Bardella.
Nors apie Prancūzijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos politikas nebekalba, jo požiūris į Sąjungą aiškus. Jeigu tikrai bus išrinktas prezidentu, Paryžiaus santykiai su Briuseliu neabejotinai pasikeis.
„Kaskart, kai Europos Sąjunga kažkur įsivelia, pasibaigia labai liūdnai. Europos Sąjungai perleidome žemės ūkį – tai buvo katastrofa. Europos Sąjungai perleidome energetiką – Prancūzijoje masiškai žlunga verslai, nes energijos kainos ir Sąjungos kainų politikos taisyklės neįkandamos, ypač nuo karo Ukrainoje pradžios. Europos Sąjungai patikėjome imigracijos politiką – ir vėlgi baigėsi tragedija“, – savo požiūrį į Europos Sąjungą dėstė J. Bardella.
Prancūzas Jungtinę Karalystę įvardija kaip labai svarbią Europos pertvarkos veikėją: „Tai šauni šalis, tiek istoriškai, tiek geografiškai. Manau, kad valstybių Europoje Jungtinė Karalystė gaus naują vaidmenį.“
Dar J. Bardella pažymi palaikąs Ukrainą: „Taikos susitarimas Rusijos sąlygomis negali būti sudarytas, nes aš nenuvertinu, ir niekas neturėtų nuvertinti, prezidento (Vladimiro) Putino intencijų ir ambicijų.“
J. Bardellai labai į naudą Emmanuelio Macrono administracijos disfunkcija ir nepopuliarumas. Šalyje per mažiau nei metus pasikeitė keturi premjerai, šalies žmonės suirzę ir nusivylę dabartine valdžia. Šalies BVP taip pat artėja prie krizės laikų.
Jaunasis J. Bardella Prancūzijai iš tiesų siūlo šį tą naujo, o šalies visuomenė, kad ir kokia skeptiška bebūtų, panašu, jau pavargo nuo dabartinės politikų kartos, tad po pusantrų metų tikrai gali jam suteikti šansą.