– Rokai, kodėl – medus? Kaip jis atsirado jūsų gyvenime?
– Mano dėdė buvo profesonalus bitininkas, todėl pačia bitininkyste susidomėjau dar būdamas mokykloje. Po pamokų važiuodavome apžiūrėti ir tvarkyti avilius. Tai buvo puiki patirtis, nes daug supratau apie bičių gyvenimą bei jų veiklos harmoniją. Įdomu atlikti avilio apžiūros darbus, parsivežti medų ir iškart jo ragauti. Pamačius pilną gavybos grandinę, medus pasidaro dar skanesnis!
Tuo metu teko dirbti ir kitus darbus, bet bitininkystė buvo labiausiai raminantis, atpalaiduojantis. Tiesa, pačiu bitininku neketinau tapti, bet jau kurį laiką žavėjausi šia sritimi.
Dažnai kartu su dėde keliaudavau po įvairias tarptautines bitininkystės konferencijas. Man tekdavo vertėjo rolė, tad norint tinkamai paklausti ar išversti, reikėjo ir pačiam gana detaliai išmanyti visus procesus.
Įdomu, kad medus man niekada nebuvo labai mėgstamas desertas. Turbūt kaip ir daugeliui, jis asocijuodavosi su ligos gydymu.
Bet pradėjęs bitininkauti iš smalsumo nuolat ragaudavau medų. Taip susipažinau su medaus įvairove ir skonių kompleksiškumu.
– Nuo meilės medui, susidomėjimo juo – iki studijų ir siekio tapti medaus someljė. Papasakokite skaitytojams, kas tai per profesija?
– Tai įvyko 2023-aisiais metais Antazavės bitininkų šventėje. Dabartinės kolegės skaitė pranešimą apie šią profesiją. Davė paragauti medaus. Salėje sėdėjau ir mintyse ne kartą pagalvojau, kad tai labai įdomu. Tuo metu medaus someljė profesija atrodė utopija, labai tolima vizija. Bet po pusmečio savęs paklausiau: kodėl gi nepabandžius.
Suradau mokymus, užsiregistravau ir išvykau į pirmojo lygio medaus sensorinės analizės mokymus Bolonijoje, Italijoje. Mokymai labai patiko, buvo itin intensyvūs, bet daug išmokau. 5 dienas atlikau įvairias užduotis su skirtingais medaus mėginiais, o tarp užduočių klausydavausi teorinių paskaitų.
Po pusmečio laukė antrojo lygio mokymai – pažengusiems. Neliko teorinės dalies, tik intensyviai analizavome medų, jį aptarinėjome.
Galiausiai atėjo laikas egzaminui. Vėl kelionė į Boloniją. Egzaminas vyko 3 dienas, užduotys buvo vertinamos balais. Įtampos tikrai netrūko. Dalyviai, atvykę iš skirtingų pasaulio šalių, tikėjosi sėkmės egzamino metu. Pertraukų metu dalijosi, kad tai tikrai stresą kelianti patirtis.
Galiausiai egzaminą išlaikiau ir tapau jauniausiu pasaulyje medaus someljė bei 4-uoju lietuviu, įrašytu į Italijos medaus sensorinės analizės registrą.
Daugelis klausia, kam man tai? Ką aš su tuo darysiu? Mes patys mokymuose vienas kito to klausdavome. Visi turėjo skirtingas priežastis. Daugeliui tai yra pramoga – geras laiko praleidimo būdas, apimantis keliones, naujas pažintis bei medaus pasaulį. Kitiems tai karjera – degustacijų vedimas, medaus pozicionavimas rinkoje, darbas virtuvėje ir panašiai.
Aš pirmiausia į tai žiūrėjau kaip į naują hobį, pramogą, bet kuo toliau, vis labiau jaučiuosi atradęs save. Planuoju bendradarbiauti su restoranų šefais – norisi padėti pritaikyti medų gastronomijoje. Tikiu, kad medaus skonių įvairovė gali nustebinti net ir labiausiai patyrusius gurmanus.
– Daugelis, pirkdamas ar ragaudamas medų bando suprasti – geras jis ar ne. Pasidalykite patarimais, kaip, iš ko suprasti, koks tai medus?
– Pirmiausia reiktų suprasti, kad medaus įvairovė yra labai plati. Galima rasti nuo itin rūgščių, iki labai karčių medaus rūšių. Skonis – subjektyvus dalykas, todėl mokymuose visada vengdavome frazių „geras“ ar „blogas“. Stengdavomės naudoti labiau skonį nusakančias frazes, tokias kaip „gėliškas“, „vaistiškas“ ir panašiai. Tam yra visas skonių ratas, kuriuo remdavomės aprašant medaus mėginius.
Medų bet kokiu atveju iš pradžių renkamės akimis. Įvertiname pakuotę, etiketę, medaus spalvą, konsistenciją, kristalizaciją. Perskaitę etiketę sužinome, iš kokios augalo ir kokioje šalyje surinktas medus.
Jei viskas gerai, pereiname prie kito etapo – kvapo. Įvertiname, ar medus neturi nereikalingų fermentacijos, kitų pašalinių kvapų. Bandome įžvelgti ir nusakyti, ką primena medaus kvapas.
Galiausiai ragaujame. Įvertiname saldumą, rūgštingumą, kristalų tirpumą, liekantį poskonį burnoje, bandome įžvelgti sąsajas, rasti tai, kas primena ragaujamą medų.
Skonių gama gali būti labai įvairi, tad kiekvienas vartotojas turėtų nenustoti ieškoti sau tinkamiausio.
Renkantis medų siūlau visada paklausti bitininko, iš kokio augalo surinktas medus, kokiame rajone bitininkauja, ar tai nėra atšildytas ar dar kaip nors apdorotas medus. Bitininkai dažniausiai linkę bendrauti, tad net neabejoju, kad išsamiai papasakos ir duos pragauti skirtingų medaus rūšių.
– Lietuvoje esančio/ išgaunamo medaus rūšių – ne viena. Išvardinkite populiariausias – kuri palankiausias sveikatai?
– Lietuva nėra didelė šalis, todėl išgauti plačią medaus rūšių įvairovę gana sudėtinga.
-
Ganėtinai populiarus medus yra pavasario daugiažiedis. Su kolegomis ieškojome kokybiškų mėginių, bet tai buvo sudėtinga užduotis, kadangi gauti gryną daugiažiedį pavasario medų nėra lengva. Vis daugiau ir daugiau ūkininkų sėja rapsą, todėl išvengti rapso medaus natų – sudėtinga.
-
Taip pat plačiai yra vartojamas vasaros daugiažiedis medus. Turbūt tai medus, kurį dažniausiai žmonės valgo su šviežiais agurkais ar varškės sūriu. Daugumai toks medus asocijuojasi su Lietuva, vaikyste, gamta, laukais, arbata.
-
Jau minėtas rapsų medus yra itin šviesus. Susikristalizavęs yra beveik baltas. Kvapas nėra pats maloniausias, dažniausiai primena virtas daržoves ar avinžirnius, kartais net seiles. Skonis yra kur kas geresnis – švelnus, kreminis, gėliškas, neturintis išskirtinių ir užgožiančių natų, todėl naudojamas maišant su liofilizuotomis uogomis.
-
Grikių medus gali nustebinti savo kvapo intenstyvumu, apibūdinamu kaip žemiškas, grūdinis, šiek tiek dūminis, primena spragintus grikius, natūralios raugintos duonos kvapą. Skonyje juntami mineraliniai atspalviai, primena kakavą, salyklą, sudegintą karamelę. Turbūt nėra vidutinio mėgėjo – vieni dieviną šį medų, kiti nekenčia. Šis medus taip pat vertinamas ir užsienyje. Turi vitaminų, mineralų ir antioksidantų, todėl jis gali padėti sustiprinti imuninę sistemą.
-
Liepų medus man asmeniškai vienas mėgstamiausių iš surenkamų Lietuvoje. Turi įdomų cheminį kvapą – minkšti gėlių nektaro tonai, šiek tiek mentolio-žolelių atspalvių. Skonis iš pradžių malonus, gėliškas, o poskonyje juntamas lengvas kartumas ir gaiva.
-
Jei kalbėtume apie pasaulyje surenkamą medų, tai labiausiai nustebinę yra šie: vanilla fir iš Graikijos, stingless bee medus iš Indonezijos, strawberry tree iš Italijos.
– Medaus galiojimo laikas ilgas – koks jis? Ir kaip suprasti, kada jis jau nebevartotinas?
Sakoma, kad medus niekada negenda. Dalis tame tiesos yra. Dažniausiai medus sugenda dėl netinkamų laikymo sąlygų – nesandari pakuotė, per aukštą temperatūra, tiesioginiai saulės spinduliai, per didelė drėgmė ir panašiai.
Nerekomenduoju vartoti medaus, kai yra stipriai išsisluoksniavęs, jaučiasi fermentacijos padariniai, neaiški konsistencija – per minkštas, ne vientisas.
– Na ir paskutinis klausimas – kaip geriausia (naudingiausia sveikatai) medų vartoti? Dedame jo tiesiai į burną, į karštus ir šaltus gėrimus, į kepinius – ar visais būdais medus išlaiko naudingąsias savybes?
– Manau, svarbiausia, į medų žiūrėti ne kaip į sveikatinimosi būdą ar maisto papildą, o kaip į pilnavertį maisto produktą. Dažniausiai žmonės medų prisimena tik tada, kai suserga. Mano nuomone, medus yra kur kas daugiau nei vitaminų šaltinis, tai be galo įdomus ir turtingas ingredientas įvairiuose patiekaluose.
Medaus negalima dėti į karštą arbatą, nes taip žūsta naudingos dalelės. Rekomenduojama neviršyti 45 laipsnių temperatūros.
