Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Vytautas Ališauskas. Gedimino Bartuškos / ELTA nuotrauka
Baigiasi jubiliejiniai Bažnyčios metai – laikas, kurį praleidome su Vilties piligrimų ženklu. Šis slenkstis tarp nueinančių metų ir sausio 1-osios, Pasaulinės maldos už taiką dienos, tampa dar viena proga apmąstyti išgyventus įvykius, įsiklausyti į naujus popiežiaus Leono XIV skelbiamus akcentus.
Mintimis apie jubiliejinius Bažnyčios metus su dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojais ir klausytojais dalijasi Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui VYTAUTAS ALIŠAUSKAS.
2025-ieji – jubiliejiniai Bažnyčios metai – buvo kupini svarbių įvykių. Kokius jūs išskirtumėte?
Jeigu kalbame apie visuotinę Bažnyčią, be jokios abejonės, svarbiausi buvo Jubiliejaus metai. Čia nekalbu apie naujo popiežiaus išrinkimą – tai būtų solidi atskira tema. O jubiliejiniai metai, skirti vilčiai, manyčiau, buvo labai svarbi žinia šiuolaikiniam pasauliui.
Pastarieji 2025-ieji daugeliu aspektų buvo gana tamsūs metai. Mus, Europos gyventojus, ypač slegia karas Ukrainoje. Visuomenėje tvyro savotiškas sutrikimas, nežinojimas, ką mes galime padaryti. Taip pat veikė greitai besikeičiantys įvairūs technologiniai dalykai, nerimas dėl ekonominės būklės. Minėtiems sunkumams įveikti reikėjo vilties, tikėjimo, kad nesame palikti istorijos brūzgynuose, kad Dievas yra su mumis.
Besibaigiantys jubiliejiniai Bažnyčios metai mus pasitiko su šūkiu „Vilties piligrimai“. Ar per šiuos metus tapome bent kiek panašesni į tikrus piligrimus? Ką šis kolektyvinis judėjimas byloja apie šiuolaikinės Bažnyčios kryptį ir mūsų pačių viltį?
Manyčiau, derėtų prisiminti tai, ką popiežius Leonas XIV nuolat pabrėžia – savo pirmtako Pranciškaus sinodinę Bažnyčios viziją. Sinodo supratimas, sąvoka, primindavo popiežius Pranciškus, reiškia keliavimą drauge. Bažnyčią šiame pasaulyje lydi išganymas, viltis. Sinodinio proceso reikšmė, man atrodo, labai gražiai susilieja su „Vilties piligrimų“ šūkiu. Viltis šiais beviltiškais laikais yra vienintelis dalykas, padedantis išlikti, gyventi ir veikti.
Popiežius Leonas XIV trečiadienio bendrojoje audiencijoje Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. gruodžio 10 d. „Vatican Media“ nuotrauka
Kaip vertinate popiežiaus Leono XIV brėžiamą liniją – ar matote grįžimą prie klasikinės Bažnyčios diplomatijos ir griežtesnės moralinės laikysenos, palyginti su jo pirmtako Pranciškaus akcentuotu gailestingumu, ypač sprendžiant globalius konfliktus?
Apie Pranciškų buvo kalbama daug tendencingų, neretai sąmoningai klaidinamų dalykų. Nebuvo jokio nukrypimo nuo moralinės linijos ar dar ko nors. Veikiau tai buvo siekis praktikuoti minkštesnę, jautresnę, labiau įsiklausančią sielovadą.
Popiežiaus Leono XIV nuomonė, veikimas liudija nuoseklų judėjimą ta pačia linkme. Tik, žinoma, skiriasi charakteriai. Pranciškus nebijojo improvizacijos, kartais pasielgdavo, atrodo, net ir impulsyviai, o Leonas XIV rūpestingai pasveria kiekvieną žodį, apgalvoja kiekvieną veiksmą, bet kryptis tikrai išlieka ta pati.
Sausio 1-oji – Pasaulinė maldos už taiką diena. Popiežiaus Leono XIV žinia šiandien primena, kad taika nėra tik politinis susitarimas, tai dvasinė piligrimystė, prasidedanti nuo žmogaus širdies perkeitimo. Popiežius akcentuoja, kad šiuo pojubiliejiniu laiku krikščionys privalo būti ne tik vilties nešėjai, bet ir drąsūs teisingumo gynėjai, gebantys dialogu įveikti net stipriausius civilizacinius lūžius. Kaip kiekvienas mūsų turėtume priimti šią žinią?
Ši mintis yra tradicinis Bažnyčios kalbėjimas, skelbimas. Jeigu prisimintume Pirmąjį pasaulinį karą, tuometinio popiežiaus Benedikto XV pasisakymus, rastume tą pačią žinią, kuri aiškiai pabrėžia, kad taika nėra grynai politinis dalykas, kad be širdies atvertimo negali būti jokios taikos.
Popiežius Leonas XIV iš Šv. Petro bazilikos balkono teikia palaiminimą „Urbi et orbi“ 2025 m. gruodžio 25 d. „Vatican Media“ nuotrauka
Šia prasme mes vargiai galime galvoti, kad čia kažką išrasime. Iš tikrųjų tai yra labai konkretus dalykas. Žmonės turi tapti taikos mylėtojais, taikos brangintojais ir suprasti, kad taika neįmanoma be teisingumo. Tai yra nekintantis krikščioniško mokymo teiginys. Mes negalime įsivaizduoti, kad karas Ukrainoje galėtų baigtis neteisingai, kad užpultoji šalis liktų nušalinta, nuskriausta, apkarpyta ir panašiai. Tai nebūtų taika, tai būtų tik laikinas karo sustabdymas.
Ar šie jubiliejiniai Bažnyčios metai visuomenei ir pačiai Bažnyčiai buvo tik dar vienas kalendorinis ciklas? Ar vis dėlto pavyko užčiuopti tikrąją vilties šerdį, apie kurią tiek daug kalbėjome?
Manau, kad toks klausimas ne visai tikslus, nes kiekvienais metais kiekvieną dieną turime ieškoti savo autentiško krikščioniško buvimo. Kiekvieną kartą susiduriame su sunkumais, kartais elementariais buitiniais, paprastais pasirinkimais, pameluoti ar nepameluoti ir kas nors panašaus, bet kartais susiduriame su didesniais dalykais.
Manau, kiekvieni metai suteikia progą tiesiog sugrįžti, apmąstyti, ar pavyko man žengti žingsnį pirmyn, ar stovėjau vietoje, ar grįžau į blogesnę būklę. Tai individualu.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: