Sieks praplėsti termino suvokimą
N. Jasinskas laidoje „Jungtys“ pasakojo programą suformavęs dar pavasario pabaigoje, sudėliojęs ją iš darbų, kurie buvo sukurti nuo praėjusio rudens iki pavasario ir kuriuos buvo galima priskirti queer paletei.
„Tik gal reikėtų pristatyti, kas tai iš tikrųjų yra. Populiariajame kontekste, man atrodo, šis terminas dažnai naudojamas kaip seksualinių mažumų tokia skėtinė jungtis. Bet aš žiūriu į šitą perspektyvą ne tik tuo klausimu. Aš imu queer mąstymą kaip filosofinį požiūrio tašką, kuris leidžia pabandyti dekonstruoti mus supančius įvykius, dėliones, įsitikinimus, struktūras ar dar kažką ir pabandyti pažiūrėti, o kaip atrodytų kitaip. Pavyzdžiui, kaip mes įsivaizduojame teatrą? Mes turime įsivaizdavimą, kas yra teatras, kad ten gal yra režisierius, kuris režisuoja, pavyzdžiui, Moljerą didžiojoje salėje ir tai yra gero teatro apibrėžimas. Bet kas, jeigu nėra klasikos? Kas, jeigu tai yra ne vyras, o moteris? Mes galime keliauti nuo tokių labai paprastų segmentų iki iš esmės giluminių, filosofinių ir pažiūrėti, kas netelpa į tokią, pavadinkime, iškastą vagą“, – aiškino jis.
Režisierius vylėsi, kad šis festivalis ir jo lietuviška programa pasitarnaus išplečiant queer apibrėžimą ir suvokimą: „Man atrodo labai svarbu, kad šitas apibrėžimas taptų ne tiktai siauro kažkokio mąstymo. Čia kaip žodis feminizmas, kuris, deja, vis dar viešumoje turi kažkokią neigiamą konotaciją, taip yra ir su queer terminu. Man atrodo, kad mes turime jiems suteikti prasmes ne tiktai tokias, kokias mes esame įpratę matyti – pats terminas tai aiškina, kalba apie tai, kaip pakeisti prasmę, įdėti kažką keisto, nes queer verčiama kaip keistas žvilgsnis, tas neįprastas matmuo. Vienas iš tikslų yra apie tai kalbėti, dalintis ir kviesti žmones apie tai mąstyti“.
Queer žvilgsnis net į pomirtinį pasaulį
Festivalio programoje įtrauktas ir paties N. Jasinsko spektaklis „Sugrįžimas“, įkvėptas Roberto Bolaño novelės, kurio premjera įvyko Klaipėdos dramos teatre. Kuo queer yra šis gotikinis pasakojimas apie sutuoktinių porą, kurioje miręs vyras kaip šmėkla ima persekioti buvusią žmoną?
„Man atrodo, galima į queer perspektyvą pažiūrėti per keletą skirtingų būdų. Pirmiausia galima pažiūrėti per turinį ir per formą. Jeigu labai taip trumpai atsakant, forma yra pasirinkta tokia irgi nekasdienė, aktorių balsai yra įrašyti, o aktoriai imituoja kalbantys scenoje, tai yra žiopčioja. Yra ir kitų užkoduotų performatyvių ir estetinių kodų, kurie nėra kasdien sutinkami teatre. Taip pat ir pats naratyvas, turinys yra šiek tiek kitoniškas.
Svarbu pabrėžti, kad Roberto Bolaño yra kilęs iš Pietų Amerikos, kur, kaip ir pas mus Europoje, didžioji dauguma žmonių išpažįsta krikščionybę, bet esminis skirtumas tarp Europos ir Pietų Amerikos yra tas, kad pas mus bent jau krikščionybės atėjimas 15-ame amžiuje į Lietuvą lėmė, kad mes pagonybę ir visas kitas bendruomenes iš esmės turėjom sunaikinti ir atmesti, o Lotynų Amerikoje įvyko tai, kad tos daugiatūkstantinės kultūros jėga persipynė su krikščionybe – ten mes turime visiškai kitonišką požiūrį į mus supantį pasaulį, taip pat ir apie vaiduoklius, tai čia apie mirtį, pomirtinį gyvenimą ir apskritai santykį su kūnu. Tad Roberto Bolaño atvažiuoja savo gyvenimo pabaigoje į Europą ir parašo šį kūrinį, kuris veikia kaip tam tikra kontradikcija, tam tikras žiūros taškas, kuris mums kelia labai daug minčių apie mūsų įsitikinimus šių temų kontekste“, – pasakojo N. Jasinskas.
Pažadinti miegančius, nuraminti neramius
Pats N. Jasinskas savo kūryboje dažnai imasi socialinių, žmonių požiūrį nagrinėjančių ir jį keičiančių temų.
„Tai atėjo taip iš pradžių nesąmoningai, o paskui, visai neseniai, manau, tai tapo tokiu labai aiškiu požiūrio tašku, kad, kaip yra pavadinta šių metų „Sirenų“ programa, „teatras yra ginklas“. Nors iš tiesų dar aš nenorėčiau, kad teatras taptų ginklu – veikiau norėčiau, kad teatras taptų įrankiu dialogui, nes su ginklais mes galime ir prisižaisti. Tai gali būti erdvė, kurioje mes galime papasakoti istorijas arba tam tikras akimirkas, sapnus, kurie iš tikrųjų mus arba sujungtų, arba kažkaip sukrėstų. Kaip amerikiečių rašytojas Davidas Fosteris Wallace apie literatūrą yra gerai parašęs, kad gera literatūra yra ta, kuri pažadina miegančius ir nuramina neramius. Gal nėra iki galo tiksli citata, bet tokia mintis. Man atrodo, su teatru yra lygiai tas pats – į tai įeina tas socialinis aktyvumas, nes teatras negali būti tiesiog gražūs paveiksliukai. Gali būti ir jie, bet jiems reikia konteksto“, – kalbėjo jis.
Režisierius neslėpė, kad žmonės, ypač vyresni, dažnai jo klausia, kodėl teatras nebe toks kaip anksčiau.
„Bet, man atrodo, teatras visą laiką kuria kontrastą su esančia realybe. Pavyzdžiui, po Antrojo Pasaulinio karo Prancūzijoje buvo populiarios tokios saloninės melodramos, tai yra, žmonės, kurie turėjo keletą pinigėlių, susirinkdavo vakarais žiūrėti tokių spektaklių, kur būdavo labai gražūs tapetai, žmonės neva valgydavo labai prabangius patiekalus ir ten scenoje būdavo koks nors meilės trikampis – iš esmės kalbėdavo apie tai, ko nebūdavo realybėje, apie tai, kas galėtų juos nuraminti. Kadangi mes gyvenam atvirkščiai, dabar mes gyvename tarp gražių tapetų su ta sočia vakariene, mes turim kalbėti apie tai, kas lieka už tų tapetų ir kurti kontrastą. Tad aš šiaip labai norėčiau nuraminti žmones ir pasidžiaugti, gal geriau šitaip negu grįžti į post Antrojo Pasaulinio karo realybę“, – svarstė jis.
Primena: laisvė ateina ne iš ministerijų
„Sirenų“ festivalio pradžia šiemet sutapo ir su Lietuvą purtančiais kultūros bendruomenės protestais prieš kultūros ministru paskirtą „Nemuno aušros“ narį Ignotą Adomavičių. N. Jasinskas, kuriam tokie sprendimai taip pat atrodė neįtikėtini, visgi šiame kontekste ragino nepamiršti, kad laisvė kurti ateina ne iš ministerijų ir ne jos diktuoja turinio kryptis.
„Man atrodo, kad svarbu kažkaip ir sau priminti, kad ne viskas yra tiesiogiai susiję su finansavimu, kultūros ministerijos gairėmis, kas yra, be abejo, žiauriai svarbu, bet ne tik iš ten turi ateiti galimybė suvokti laisvę, raišką ar temų lauką. Mes turime išgyventi šitą krizę ir suvokti, kad mes formuojame turinį, mes formuojame kryptį ir kad čia kažkoks atsitiktinai trumpam atėjęs žmogus neturėtų niekaip turėti įtakos, kuri yra didžiajai daliai nepriimtina – tai yra labai svarbu akcentuoti“, – kalbėjo jis.
Neraminančios atrodo ir platesnės tendencijos pasaulyje.
„Donaldas Trumpas, aišku, komentuoja viską. Mes šiuo metu turime Baltijos dramos forumą, kuriame vienas iš pranešėjų nagrinėjo jo pasisakymus apie teatrą, nes yra ir, žinoma, „X“ įrašų apie tai. Labai įdomu pastebėti, kaip aukščiausios grandys sako, kad kažkas yra netikę tik dėl to, kad konstruktyviai kritikuoja tam tikrus politinius aspektus, kad neva nevertėtų į tokį teatrą vaikščioti ir kad jis yra nevertas dėmesio. Tos tendencijos, deja, kai kartą nuskamba kažkur ten, ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, ar Prancūzijoje, ar kažkur, į ką mes vis dar lygiuojamės, ataidi ir pas mus, ir tai yra pavojinga. Man atrodo, tai reikia suvokti, ieškoti ir suprasti, kas mūsų laukia, nes mūsų tai laukia – jeigu toliau politiškai kryps situacija taip, kaip krypsta šiandien, ar nebus kitas žingsnis kišimasis į turinį? Minkštai žinoma, per aplinkui ir taip atsirandant galimybei kažkokiai cenzūrai. Mes matom, kad vyksta šitie procesai, turime kažkokią pradžią, bet aš labai labai tikiuosi, kad pas mus jie nepasirodys“, – vylėsi N. Jasinskas.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „Jungtys“, kurios įrašas – straipsnio viršuje.
