„Nepatogiuose klusimuose“ K. Gudmonaitės buvo teiraujamasi, kokius pokyčius ji norėtų atnešti režisuodama savo spektaklius. Ji pastebėjo visą gyvenimą norėjusi kurti tam, kad kažką transformuotų visuomenėje, žmoguje, savyje, bet galiausiai suprato iš tikrųjų nieko nepakeičianti, nes teatras yra labai mažai keičiantis dalykas.
„Man atėjo toks suvokimas. Neaišku, kiek keičia ir muzika. Kažkada dėl to buvo nusivylimas. Visas mano doktorantūras darbas buvo apie tai, kaip teatras įsiveržia į realybę ir perkeičia ją. Šis klausimas, kaip matai, mane domino iš esmės. Paskui atradau, kad nereikia norėti didelių pokyčių. Galima norėti labai mažo, pavyzdžiui, jei salėje yra bent vienas žmogus, kuris pažiūrės spektaklį ar pabuvęs koncerte, išgirdęs dainą jausis tą akimirką mažiau vienišas nei kada nors savo gyvenime, tai jau kaip ir prasmė pasiekta. Tas bendrumas yra gydantis. Ką gali daryti menas ir ypatingai muzika, tai pakviesti į buvimą kartu ir jausmą, kad nesi vienas“, – sakė K. Gudmonaitė.
Anot pašnekovės, kai gyvenime daugiau daroma, neretai tenka ir nusivilti, o žmogus turi ir vaikiškų, naivių vilčių. Vėliau, kai ateina realybė, kai pamatoma, kaip veikia teatro sistema, kaip viskas vyksta, tuomet nukrenta teatro kaip bažnyčios idėja.
„Anksčiau man teatras išvis buvo kaip bažnyčia, tokia dvasinė patirtis. Kaip ir muzika, man menas yra dvasinė patirtis, tik gyvenimas labai dažnai tuos sparnus apkaro, nuima ir parodo, kad nesi tu toks didelis ir nesi tu toks keičiantis. Aš tokių nusivylimų patyrus, man atrodo, tai vyksta kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį“, – sakė K. Gudmonaitė.
Paklausta, kaip juos išgyvena, ar ašaros kiek nors palengvina tokią būtį, ji neslėpė mananti, kad kiekvienam žmogui yra reikalinga kartais išsiverkti.
„Verkti yra pats geriausias dalykas. Antuanas de Sent Egziuperi yra pasakęs, aš jau esu kažkur minėjusi, dar paminėsiu, nes gal ne visi girdėjo, kad kai tu verki, ašaros nuplauna akių stiklus, jog tu geriau matytum. Tai verkti reikia vien dėl to, kad geriau matytum. Čia yra mano rekomendacija visiems kartas nuo karto, o ypač vyrams“, – šypsojosi garsi moteris.
Laidos metu prakalbus apie tai, kad K. Gudmonaitė domisi menu, psichoterapija, muzika, teatru, ji šypsodamasi pripažino turinti tokią problemą, kad jai viskas patinka.
„Labai viskas įdomu, aš noriu į labai daug ką gilintis, ir man iš tikrųjų kai kas ir sekasi. Kai pradeda sektis, tu eini, domiesi toliau. Man įdomus ir menas, bet ir visokie intelektualiniai dalykai. Ir meno tyrimas, ir terapija, ir muzika, nežinau, sakyčiau, kad tai yra problema, nes šie mano norai ir pomėgiai yra atvedę mane iki visiško perdegimo, iki didžiausios duobės, tai kažkaip supratau, kad reikia kelti klausimą, kas aš vis tik esu sau pačiai.
Nėra man tiek svarbu, kaip pasaulis mane apibūdina. Pavyzdžiui, interviu pradžioje, kaip tu vardini: režisierė, atlikėja, dainų autorė dar kas nors, ir iš tikrųjų, aš tikrai ne dėl to tai darau. Man yra visiškai neįdomu, kaip mane kažkas apibūdina, kokį pavadinimą uždeda. Net baigus doktorantūrą man buvo keista, kai pavadindavo meno daktare. Paskui supratau, kad kai kurie žmonės tik dėl to ir studijuoja, jog juos pripažintų kaip habilituotus meno daktarus ir labai pyksta, kai to nepadaroma“, – sakė ji.
Tačiau paklausta, kur link labiausiai krypsta jos širdis, K. Gudmonaitė pastebėjo, kad svarbiausi du žodžiai jai yra žmogus ir meilė.
„Žmogus yra tai, kas mane domina, traukia visokiomis prasmėmis: kas jis yra, kas aš esu, ko mes visi esame šioje žemėje, kokia prasmė, gal prasmės nėra. Šie visi klausimai iš tikrųjų sukasi ir muzikoje, ir teatre. Aš galėčiau turbūt daryti ir kažką kitą, bet tai vis tiek liestų tą dalį“, – sakė pašnekovė.
Po skyrybų su ilgamečiu draugu svarstė apie „Kamanių šilelio“ veiklos nutraukimą
Laidos metu ji sulaukė ir klausimo, nuo ko prasideda jos kuriami projektai – emocijos ar idėjos. K. Gudmonaitė pastebėjo, kad kūryba yra glaudžiai susijusi su skausmu, kai kyla neramumas, viduje kas nors pradeda kirbėti.
„Nežinau, kas tai yra, būna labai daug neišreikštumo. Tada man norisi paimti ir sudėti visą tai į kažkokią formą. Gali būti ir mano vidiniai dalykai, gali būti kažkokie klausimai apie pasaulį, politiką ir visą kitą. Tokia kaip ir vidinė motyvacija ieškoti spektaklio, dainos. Tai būna pati pradžia“, – sakė pašnekovė.
Tačiau labiausiai supykdęs ir prie kūrybos privedęs momentas buvo susijęs su skyrybomis. Tai, anot K. Gudmonaitės, buvo geriausia medžiaga.
„Tos kasdienybės pamokos, kurios vyksta santykyje, yra irgi labai svarbios, nes ten irgi ne visada yra vien džiaugsmas. Paprasti dalykai irgi gali įkvėpti. Pavyzdžiui, mes kažkada su Ričardu susipykome, jis išėjo važinėti ratais aplink rajoną supykęs, o aš tiesiog sėdau prie pianino ir kūriau dainą. Tiesą sakant, nelabai išėjo. Kažkaip pagalvojau, kad kartais, kai esi toje emocijoje, rašai nesąmonės, bet kai jau įgauni atstumą, gali iš šono apie tai pamąstyti, tada gali rašyti ir vis tiek rašai apie tą patį“, – sakė K. Gudmonaitė.
„Nepatogiuose klausimuose“ ji paatviravo ir skyrybų su Mantu Zemlecku klausimu. Pašnekovė, sulaukusi klausimo, ar nevargina darbas su buvusiu mylimuoju neslėpė, kad kartais tai išties sukelia nepageidaujamų emocijų.
„Ne paslaptis, kad mes pradėjome su Mantu „Kamanių šilelį“ būdami pora. „Kamanių šilelis“ gimė iš mūsų, kaip mūsų meilės kūrinys ir mes kartu buvome daug metų. Tai buvo mano ilgalaikiai santykiai, trukę apie 13 metų.
Išsiskyrėme prieš penkerius metus. Laikas kažkaip labai keistai bėga, šešerius gal jau. Tada tikrai mes buvome kuriam laikui ir sustabdę veiklą, galvojome, kad gal nebekursime. Iš tikrųjų, per tuos šešerius metus įvyko didžiulė ir mūsų santykių, ir „Kamanių šilelio“ transformacija. Mes turėjome tas skyrybas išgyventi kartu, nes nusprendėme, kad norime kartu toliau kurti. Mums, man atrodo, lemta kurti kartu, ir, man atrodo, kad tikrai susitikome šiame gyvenime tam, kad kurtume. Taigi, tai, aš tikiuosi, dar tikrai ne pabaiga. Pasirinkome tęsti „Kamanių šilelio“ veiklą“, – sakė K. Gudmonaitė.
Tiesa, ji pažymėjo, kad dabar su buvusiu mylimuoju nebendrauja kaip geriausi draugai ir neturi broliško ryšio.
„Mes turime savo santykius, turime savo gyvenimus, bet aišku, kad būna konfliktų, kartais einame ant scenos susipykę, kartais scenoje susipykstame, žinoma, to niekas nemato, bet būna tarp mūsų tų momentų.
Visko yra buvę mūsų karjeroje, bet, iš esmės, mums, man atrodo, labai gerai sekasi vienas kitą suprasti. Mes galėjome nutraukti „Kamanių šilelio“ veiklą prieš šešerius metus. Iš tikrųjų, „Kamanių šilelis“ buvo ant išnykimo ribos, o kartais pagalvojame, gal ir šita arena paskutinė, bet pasišneki ir supranti, kad tai yra visiška nesąmonė. Mūsų meilė transformavosi į kažkokios kitos formos meilę. Mes kuriame kartu ir tai yra nuostabiausias dalykas mūsų gyvenimuose“, – sakė K. Gudmonaitė.
Paklausta, kaip pasikeitė jų pasirodymai scenoje po skyrybų, ji neslėpė, kad dalis dalykų pagerėjo, dalis pablogėjo.
„Smagu, kad nebeturime praleisti 24 valandas kartu. Mūsų gyvenimas buvo susipainiojęs, kur santykiai, kur darbas… Labai gerai, kad dabar mes galime turėti grafiką, savo gyvenimus. Tai labai sustato fainas ribas. Tada tu žiūri į tai profesionaliau, kaip į darbą kartu. Yra ribos, nes, pavyzdžiui, kai esi santykyje, gal tų ribų mažiau. Dabar mes jaučiame daug daugiau ribų. Įvyko transformacija, nėra šeimos santykio, jis yra visai kitoks“, – pastebėjo K. Gudmonaitė.
Ji paatviravo ir klausimu, susijusiu su skyrybų priežastimi. Teigė, kad su M. Zemlecku pradėjo draugauti, kai buvo labai jauni, K. Gudmonaitei buvo 16-ka metų.
„Tai buvo mano gyvenimo meilė. Pirmoji. Kai esi toks jaunas, dažniausiai neturi įrankių, nežinai, kaip su viskuo deal’inti, o kažkuriuo metu kažką praleidi. Man atrodo, taip ir atsitiko, kažką praleidome, norėjome, kad tas santykis toliau gyvuotų, dėl to apie tai nesikalbėdavome, o kai apie tai nesikalbi tai dar kažką praleidi. Iš esmės, sakyčiau, įrankių trūkumas jaunystėje. Dabar man atrodo mes abu darytumėme viską kitaip, bet gyvenimas yra toks, koks yra, kad atsitinka, kaip atsitinka, tos patirtys, jos tave kažkaip pasiveja, laiko neatsuksi atgal ir viskas yra gerai. Mes išmokome nuostabias pamokas, kurių dabar nekartosime, tikiuosi, naujuose santykiuose“, – šypsojosi pašnekovė.
K. Gudmonaitė pastebėjo, kad vieno skyrybų iniciatoriaus nebuvo, susėdusi pakalbėti apie jas pora suprato, kad jau ilgą laiko nejautė ryšio.
„Buvo toks pokalbis, kurio metu gal aš ir pasakiau pirmą sakinį, bet atsakymas buvo: „Taip, pritariu“. Tai buvo ne vieno žmogaus, o abipusis pokalbis. Ilgas santykis yra sudėtingas gyvūnas, tu ne visada viską žinai, kaip čia kur tu esi ir kas su tavimi vyksta. Tai ir mūsų skyrybos buvo nelengvos.
Mes kartu užaugome, viską veikėme kartu: nuo gyvenimo iki muzikos ir teatro. Jis yra aktorius, aš režisierė. Tai tikrai reikėjo atsisveikinti su labai daug kuo, o ta transformacija nebuvo paprasta. Aš neturėjau patirties, kaip gyventi viena. Pamenu, kad tas laikas, kai pradėjau gyventi viena, jis buvo persimainęs. Kartais buvo labai ekstatiška, galvojau, kaip gera, kad esu viena, kažkokie nauji santykiai gal kažkada prasidės, bet buvo ir tas begalinis liūdesys, gedėjimas. Tai visą laiką eina šalia“, – sakė K. Gudmonaitė.
Ji prisiminė, kad tuo metu gyveno Užupio rajone, o į butą vedė kalniukas.
„Buvau pratusi, kad Mantas iš parduotuvės nešdavo maišus. Pamenu, nešu juos pati ir verkiu. Suprantu, kad tai yra ne apie maišus, o kad tu vienas į tą kalną lipi. Jausmas, lyg iš naujo turėjau mokytis, kaip man vaikščioti, net kaip tuos maišus nešti, ką pirkti. Atrodė, kad reikia iš naujo susirinkti visus suplyšusius gabaliukus“, – neslėpė pašnekovė.
Skyrybos buvo labai sunkios
Anot K. Gudmonaitės, tokio tipo skyrybos yra vienas didžiausių žmonių krizinių patyrimų, o įtarimą kelia tokios istorijos, kai sakoma, kad šis gyvenimo etapas tiesiog pasibaigė, jis uždaromas.
„Tada nevyksta jokia integracija. Kai atsisveikiname ir paliekame, turime tai integruoti, turime išjausti tai, ką mes jaučiame ir tai gali trukti daug metų, bet tai ir yra darbas su savimi. Man atrodo svarbu, kad tu nenuneigtum, jog tai įvyko, nenuneigtum, kad tau skauda, tiesiog skirtum laiko net pakentėti, nes dažniausiai žmonės ir po 20 metų negali niekaip pamiršti, vadinasi, kad kažko kažkokiu metu nepajautė iki galo, neleido sau pajusti ir pasakė: „Viskas, durys uždarytos, aš nieko daugiau nebenoriu“, bet kad ten yra pilna visko, kad buvo ir gero, ne tik blogo, tai irgi reikia įsisąmoninti, nes skyrybos – žiauriai sudėtingas procesas“, – įsitikinusi garsi moteris.
Ji neslėpė, kad po išsiskyrimo penkerius metus jautėsi esanti didelėje krizėje, tai pastebėdavo ir jos pačios draugės.
„Sakė: „Kai kartais stebėdavome tavo tą gyvenimo būdą, gal ir nebuvo viskas gerai“, bet tuo metu, kai gyveni, atrodo, tai – mano gyvenimas, viskas su juo gerai, bet aš pradėjau eiti į vakarėlius, buvo visokių keistų įvykių, įsileidau balaganą. Žinoma, man to reikėjo. Reikėjo viską pažinti. Buvo įvairiausių patirčių, kartais tikrai nefainų. Atsidurdavau vietose, kuriose geriau man buvo neatsidurti. Tikrai nesididžiuoju, bet galvoju, kad viskas turėjo įvykti tam, kad būčiau ten, kur esu, o dabar esu labai rami ir laiminga. O šalia viso šito gyvenimo dar ir į visokius retreat’us pradėjau važinėti, dvasinių dalykų ieškoti, kaip man save išgydyti, nes galvojau, kad su manimi kažkas negerai“, – atvirai pasakojo K. Gudmonaitė.
Pašnekovė teigė galvojusi, kad pora nesugebėjo išsaugoti santykio, jog tai – klaida, vadinasi su ja pačia kažkas negerai. Ji pasakojo ieškojusi būdų, kaip save taisyti, ką daryti, jog skyrybos gyvenime niekada nesikartotų.
„Ir tylos stovyklos, meditacijos, jos labai daug fainų dalykų mane išmokė, bet dabar, pažiūrėjus iš šono, galvoju, oi, mergaite, tikrai buvai nelaiminga, tikrai. Kažkada supratau, kad iš tikrųjų mes mokomės santykyje su kitu, mokomės per santykį su kitu. Tuomet nebebijojau kurti santykį, kilo noras ieškoti ryšio ir santykio. Dabar puikiai suprantu, kad tai, kas esu, skleidžiasi per tai, kaip esu ryšyje su kažkuo, kas yra aplink mane. Bet ilgą laiką galvojau, kad man reikia būti vienai, savarankiškai“, – sakė K. Gudmonaitė.
Pasipiršo vienas kitam
Dabar ji pasakojo esanti labai laiminga ir įsimylėjusi, anot pašnekovės, šis jos gyvenimo etapas yra vienas gražesnių.
„Su Ričardu kartu esame porą metų, o pažįstami dar seniau, susipažinome dar prieš porą metų. Negalvojau, kad žmonės yra taip svarbu, su kuo esi. Maniau, kad nei mus kažkas seka, nei ką. Įkėlėme nuotrauką kaip bajerį, parašėme: „Official“. Tai buvo bajeris, neva oficiali poros nuotrauka. Kas atsitiko? Pradėjo visi portalai per visur rašyti, kad Gudmonaitė su Šumila pasakė: „Oficialu“. Buvo juokinga ir baisu, nes supratau, kad žmonėms įdomūs tokie dalykai, o mane stebi kažkas. Kažkodėl galvojau, kad kai pasidalinu, tai bus privatu, nes mane seka nedaug žmonių, viskas labiau pasiskelbia tarp draugų, bet realybė visai kitokia. Dabar atsargiau apie viską kalbu“, – sakė K. Gudmonaitė.
O ir apie sužadėtuves pora pranešė ne iš karto, tiesa, klausta, kodėl vis dėlto paviešino šį faktą, ji teigė, kad norėjosi pasidalinti džiugia žinia su žmonėmis.
„Norėjome, kad žmonės žinotų, nes tai yra labai fainas dalykas, tai yra šventė, būtent tas ritualas, perėjimas į kitą lygmenį, taigi, kodėl juo nepasidžiaugus su visais?“ – svarstė K. Gudmonaitė.
O sužadėtuvės vyko labai netikėtai. Garsi moteris pasakojo, kad vasarą jau jautė, kad kažkurią akimirką mylimasis jai pasipirš.
„Vis pasikalbėdavome, į juvelyrikos parduotuvę eidavome kartu. Jis sakydavo, kad laikrodžius žiūri, aš kažkaip supratau. Be to, labai natūralu atrodė, nes jautėmės, kaip sužadėtiniai, svajojome apie vestuves, šeimą. Tikėjausi, kad pasipirš kelionės Japonijoje metu, bet mano geriausiai draugei pasipiršo tą pačią vasarą Japonijoje, todėl Ričardui reikėjo kažką kitą galvoti.
Jis pasipiršo absoliučiai netikėtai. Buvome su treningais, plaukėme baidarėmis Merkiu, su dar dvejais draugias, buvau su gelbėjimo liemene. Irkluojame, tokia sportinė emocija <…> plaukiame baidarėje, atsiliekame nuo draugų, labai toli esame, galvoju, kodėl mes taip toli, sakau: „Bandome prisivyti gal?“, o jis, pasirodo, stabdo, kad tik neprisivytume. Jis žiedą laikė šuns skanukų maišelyje, nes su mumis dar plaukė ir šuo. Vienu metu sako: „Meile“, aš pasilenkiu, jis parodo žiedą ir ištaria tuos gražius žodžius. Man buvo šokas“, – neslėpė K. Gudmonaitė.
Tuomet ji pasakojo, kad abu apsiašarojo, o akimirka, kai baidarėje jai pasipiršo mylimasis, išliks visam gyvenimui įsimintina.
„Buvo žiauriai gražu, taip miela, kad toje baidarėje, ne Paryžiuje prie Eifelio ar didžiausio kalno pasaulyje, o labai lietuviškai. Upėje. Žinojau, kad jis jaučia jaudulį, bet buvo smagu, kad jis nešiojosi tą žiedą, ieškojo, dėjo į skanukus.
Beje, vėliau ir pati supratau, ką reiškia pasipiršti, nes aš Ričardui pasipiršau šią vasarą. Aš ir pati galvojau, kad kai jis man pasipirš, aš irgi jam pasipiršiu, bet man taip nepavyko, nes neradau žiedo, kuris jam tiktų, nors tikrai visai ieškojau“, – sakė pašnekovė.
Ji pasakojo, kad pasipiršti mylimajam bandė Kernavėje, užlipus ant piliakalnio, tačiau apėmė didžiulis jaudulys.
„Nepasipiršau, nes neišdrįsau, pagalvojau, gal geresniu metu, kitą kartą. Pasipiršau Ukrainoje. Ričardas buvo pakviestas į Lvivą diriguoti Čiurlionį. Užėjome į parduotuvę, jis paėmė kažkokį žiedą, dedasi ant piršto, sako: „Jis bus mano sužadėtuvių žiedas“, o aš turėjau tą žiedą kišenėje, sakau jam: „Ne ne ne, čia dar ne tas, dar ne tas“. Teko labai greitai imti ir pasipiršti. Sėdėjome Lvivo kavinėje, buvo labai gražu, grojo ukrainietiškas dainas. Jis visiškai nesitikėjo, galvojo, kad taip nebūna. Labai gražiai sureagavo, viskas buvo labai jautru, nes vyksta karas, mes kėlėmės nuo sirenų, buvome tokioje įtampos būsenoje, bet ta meilė, kurią jauti, kai vaikštai po miestą, kur karas vyksta, yra labai surrealu“, – šypsojosi K. Gudmonaitė.
Visą pokalbį su Kamile Gudmonaite galite matyti straipsnio viršuje esančiame vaizdo įraše.