Jis ateina su viltimi „atsilošti”, bet realybėje tik maitina sistemą. Profesionalūs lošėjai tokius žmones atpažįsta iš karto: jie reikalingi lošimo namams, bet patys – be jokios realios galimybės laimėti.
Politikoje ši metafora veikia nepriekaištingai. Tik vietoj ruletės stalo – geopolitika, vietoj žetonų – žmonės, o vietoj kazino – Vakarų demokratijos vertybės. Ir Lietuva, deja, čia jau ne pirmus metus atlieka niekada nelaiminčio kliento vaidmenį – politiniame kazino nuolat daro statymus ir vis pastato ne ant tos spalvos ar skaičiaus.
Ji su entuziazmu pasirenka „teisingus” opozicionierius, sukuria jiems tribūnas, o vėliau tyliai nurašo, kai paaiškėja, kad jų reali įtaka nulinė arba labai artima nuliui.
Prisiminkime Nadiją Savčenko. Kadaise ji buvo vadinama Ukrainos Žana d’Ark, Vakarų numylėtinė, sankcijų plakatų veidas, politinių kalbų sakytoja.
Europos Parlamente jai buvo plojama atsistojus, politikai su ašaromis akyse kalbėjo apie „laisvės simbolį”. „Savčenko yra Ukrainos laisvės simbolis”, – 2016 metais iš tribūnos skelbė europarlamentarai, o „The Guardian” rašė, kad ji „tapo Vakarų viltimi Rusijos agresijos akivaizdoje”.
Prieš dešimtmetį, 2016 metų liepos 10 dieną, užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus kvietimu irį Lietuvą užsuko Rusijoje kalėjusi Ukrainos didvyrė, buvusi karo lakūnė, Ukrainos Aukščiausiosios Rados narė Nadija Savčenko. Žiniasklaida kūrė mitą, politikai ją šlovino, visuomenė tikėjo, kad tai tikra didvyrė.
Tačiau vos Savčenko grįžo į Ukrainą, pasaka baigėsi. Skandalai, konfliktai su valdžia, radikalūs pareiškimai – ir staiga visas Vakarų palaikymas išgaravo. „Ji tapo neprognozuojama ir politiškai nepatogi”, – rašė „BBC”.
Galbūt pats didžiausias skandalas – 2018 metais Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) ją sulaikė dėl įtarimų, kad ji planavo valstybės perversmą ir teroro aktus.
Įtariama, kad Savčenko ir jos sąjungininkai rengėsi „sprogdinimams ir puolimams prieš parlamentą bei kitus valstybinės reikšmės objektus”, panaudodami ginklus ir sprogmenis, kuriuos turėjo pristatyti buvęs mainų derybininkas Volodymyras Rubanas.
Simbolis atliko savo funkciją ir tapo nereikalingas. Kazino taisyklės paprastos: kol neši pinigus – esi reikalingas, kai tik tavo teikiama nauda baigiasi – išeini.
Tada Lietuva atrado Sviatlaną Cichanouskają. Mūsų politikai ją pasitiko su fanfaromis, suteikė rezidenciją, apsaugą, kvietė į Seimą, prezidentūrą, konferencijas. „Ji yra teisėta Baltarusijos prezidentė”, – viešai kartojo Lietuvos pareigūnai, o užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigė, kad „Lietuva bus Cichanouskajos politiniai namai”.
Skambėjo gražiai. Tik buvo viena problema – Baltarusijoje ji nieko nevaldė, o opozicija nenorėjo jos pripažinti savo lydere.
Lukašenka sėdi Minske, kontroliuoja jėgos struktūras, ekonomiką, informacinę erdvę, o Cichanouskaja skaito niekines kalbas Briuselyje. „Politico” taikliai pastebėjo: „Ji turi tarptautinį pripažinimą, bet neturi realios galios savo šalyje.”
Ji tapo demokratijos plakatu, tarptautinių konferencijų dekoracija ir moraliniu alibi Vakarams. Ar tai pakeitė Baltarusijos visuomenės gyvenimą? Ne.
Tai dar vienas klasikinis politinis donoras – kalbantis nušlifuotomis frazėmis, patogus, mėgstantis rodytis viešai, bet neturintis jokio realaus poveikio nei savo valstybėje, nei už jos ribų. Negana to, per penkerius metus nuo 2020 metų rugpjūčio 11 dienos ji taip ir neišmoko lietuvių kalbos.
Ir štai pastarosiomis dienomis jau antrą kartą scenoje pasirodė dar vienas kovotojas už demokratiją Rusijoje – Leonidas Volkovas, Navalno komandos veikėjas, emigracijoje tapęs „geruoju rusu”.
Lietuva jį mielai priėmė, citavo, kvietė į įvairias diskusijas. „Ne visi rusai tokie kaip Putinas”, – mėgsta kartoti mūsų diplomatai, o kai kurie politikai netgi ragina „atskirti režimą nuo žmonių”.
Skamba gražiai. Kol Volkovas nepradėjo moralizuoti Ukrainai. Jo pareiškimai apie karą sukėlė pasipiktinimą Lietuvoje, ypač tarp tų, kurie jį ką tik šlovino.
Konkrečiai, Volkovas parašė, kad „tam tikra prasme denacifikacija tikrai įvyko. Nacių, kurio buvimas buvo dovana Kremliui ir propagandai, nebėra”, turėdamas galvoje Denį Kapustiną („White Rex”) – Rusijos savanorių korpuso lyderį, kovojusį už Ukrainą.
Jis taip pat vadino Ukrainos prezidento administracijos ir gynybos žinybų atstovus bei karius „propagandistais, hipokritais ir vagimis”.
Politologas Albinas Januška LRT eteryje pasakė: „Tokie pareiškimai yra didelis įžeidimas Ukrainai ir stato ją į labai keblią padėtį.” LRT taip pat citavo Janušką sakant, kad „Volkovo retorika pavojingai balansuoja tarp agresoriaus ir aukos sulyginimo”.
Kokia kebli padėtis mums, Lietuvos gyventojams, ar ne? Kaip mums reaguoti? Kritikuosi „gerą rusą” – būsi apšauktas antidemokratišku, tylėsi – prisidėsi prie agresijos pateisinimo.
Volkovas socialiniuose tinkluose kalba iš saugios emigracijos. Lietuva jam užtikrino vakarietišką komfortą be skraidančių raketų virš galvos.
Jis aiškina tiems, kurie kasdien gyvena po bombardavimu, kaip „teisingai” kariauti, kentėti ir elgtis. „The Kyiv Independent” rašė: „Ukrainiečius žeidžia, kai rusų opozicionieriai moko juos moralės, kol patys gyvena saugiai Vakaruose.” Tai ne opozicija. Tai moralinis oportunizmas.
Tai jau tampa įprasta Lietuvos užsienio politikos problema. Mes nuolat pasirenkame garsius vardus, suteikiame jiems tribūnas, skelbiame juos „teisingais”.
Bet beveik niekada nevertiname jų realios įtakos savo šalyse, nežiūrime į ilgalaikę perspektyvą, neklausiame, ar jie išvis ką nors keičia savo valstybėse. Mums svarbu gražios kalbos, tinkama retorika, moralinė poza.
Rezultatas – Savčenko politiniame šiukšlyne, Cichanouskaja – be realios galios, Volkovas – kompromituojantis save asmuo gausiems Ukrainos rėmėjams Lietuvoje. O vis tiek vėl ir vėl ieškome naujų „demokratijos veidų”.
Vakarų politinis kazino veikia labai paprastai: surandamas „teisingas” opozicionierius, sukuriamas simbolis, paleidžiamas PR, skiriami kosminiai pinigai, o kai nusibosta – „demokratijos simbolis” labai greitai ir tyliai pamirštamas. „The Economist” ne kartą rašė apie „Vakarų polinkį romantizuoti opozicijas”, kurios realybėje neturi nei struktūrų, nei įtakos.
Labai gaila, kad Lietuva šiame žaidime yra ištikimas politinio kazino klientas: perima simbolius, nekvestionuoja jų statuso savo valstybėse, dosniai finansuoja mokesčių mokėtojų pinigais, vežioja po pasaulį. Taip mūsų valstybė pati tampa donoru – minėtos politinės ruletės maistu.
Istorija eilinį kartą mums parodo, kas laukia šių simbolių. Kai pasikeis geopolitinis vėjas, Cichanouskaja taps nebeįdomi, Volkovas taps nepatogus, bus ieškoma naujų „gerų rusų”, naujų „demokratijos veidų”.
Ir Lietuva vėl iškilmingai priims, paskelbs, rems, o paskui tyliai pamirš. „Foreign Policy” rašė: „Vakarai greitai pamiršta vakar dienos herojus, kai atsiranda naujas patogesnis naratyvas.”
Išvada paprasta ir nemaloni. Lietuva per dažnai renkasi garsius vardus vietoj realios galios, abejotinus simbolius vietoj ilgalaikės strategijos, moralines pozas vietoj valstybei palankaus rezultato.
Savčenko, Cichanouskaja, Volkovas – tai ne asmenybės, o viso labo dekoracijos. O geopolitikoje dekoracijos nevaidina jokio vaidmens. Kovoja tie, kurie turi realią įtaką, struktūras ir atsakomybę. Kol mes to nesuprasime, liksime naivūs politinio kazino klientai.
Fiodoras Dostojevskis, žymus rusų rašytojas, pats sirgęs azartinių lošimų liga, savo romane „Lošėjas” rašė: „Lošėjas tiki ne laimėjimu, o stebuklu.”
Lietuvos užsienio politika, regis, toliau laukia savo stebuklo.