Tai pareiškė Ukrainos saugumo projektų vadovas, ekspertas Pavlas Lakijčukas.
Jo teigimu, viskas priklauso nuo kariuomenės išsekimo fronte ir patiriamų nuostolių dydžio. Kartu kalbama ne tik apie priešo kariuomenės kovinių dalinių papildymą, bet ir apie operatyvinių bei strateginių rezervų formavimą, siekiant tęsti puolimą. Jis pabrėžė, kad tam reikalingi milžiniški ištekliai, o tokioje situacijoje visuotinė mobilizacija faktiškai neturi alternatyvų.
Užimtose teritorijose visuotinė mobilizacija jau faktiškai vyksta
Vis dėlto, anot eksperto, užimtose Ukrainos teritorijose, kurias Kremlius laiko „saviškėmis“, visuotinė mobilizacija jau faktiškai vyksta. Šie regionai V. Putinui neturi jokios politinės vertės – jie neformuoja elektorato ir nedaro įtakos Rusijos visuomenės nuotaikai. Nepaisant Rusijos valdžios pareiškimų apie „mūsų žemę“, patys rusai šias teritorijas suvokia kaip užgrobtas ir nelaiko jų lygiavertėmis savo regionams.
„Šių teritorijų Putinui negaila… Nepaisant to, kad pagal perrašytą konstituciją Putinas, Lavrovas (Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas – UNIAN) ir kiti sako, jog „tai mūsų žemė“, rusai supranta, kad tai užgrobtos teritorijos, ir nelaiko jų lygiomis. O plėsti mobilizaciją visoje Rusijos teritorijoje Putinas, akivaizdu, bijo. Tačiau ir alternatyvų jis turi nedaug“, – teigė ekspertas.
Rusijos regionams nebeliko pinigų naujiems kariams ir samdiniams verbuoti.
Ekspertas paaiškino, kad regionų biudžetai yra ištuštėję: pinigai buvo išleisti dar ankstesniais metais, o dabar jų nepakanka net pačių regionų poreikiams. Vienintelė išeitis – dotacijos iš federalinio biudžeto, tačiau valstybė faktiškai nuo to atsiriboja. Dėl to kariuomenės papildymo procesas tampa vis problematiškas.
Kitos galimybės
Dar viena galimybė, į kurią deda viltis Maskva, – užsienio samdinių pritraukimas, pridūrė ekspertas. Eksperimentas su Šiaurės Korėjos kariais parodė, kad tai įmanoma, tačiau masto didinimas reikalauja itin didelių išlaidų. Be to, anot eksperto, lyderis Kim Jong Unas nėra labai suinteresuotas dalyvauti šioje „avantiūroje“.
„Antras variantas – užsienio samdiniai. Eksperimentas su Šiaurės Korėjos kariais parodė, kad tai neblogas variantas, tačiau norint jį išplėsti, tai kainuotų labai brangiai, ir Kim Jong Unas nelabai nori dalyvauti šioje avantiūroje“, – sakė ekspertas.
Eksperto teigimu, didelio noro įsitraukti į karą nerodo ir Aliaksandras Lukašenka. V. Putinui Baltarusijos kariuomenė išlieka patrauklus išteklius – tai parengta, technika ir amunicija aprūpinta kariuomenė, kuri kol kas nedalyvauja koviniuose veiksmuose, pridūrė ekspertas. Didžiausia problema – valdymo perėmimas. Nors teoriškai tai įmanoma, nes Baltarusijos valdžios sistema, įskaitant karinę, yra stipriai persmelkta Rusijos įtakos.
Kalbant apie samdinius iš Venesuelos, Irano ar Sirijos, realūs rezultatai, pasak eksperto, yra itin menki. Dar 2022 m. Sirija žadėjo suteikti Rusijai iki 200 tūkst. kovotojų, tačiau šie pareiškimai taip ir liko „popieriuje“.
Nepaisant to, Rusijos specialiosios tarnybos ir toliau tęsia savo veiklą. Pasak eksperto, Rusija ir toliau visame pasaulyje – Afrikoje, Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose – bet kokiais būdais bando privilioti žmones kariauti prieš Ukrainą. Nuostoliai yra didesni nei naujų karių papildymas, todėl pastangos neduoda rezultato.
Primenama, kad P. Lakijčukas manė, jog pajėgų, kurias Rusija skiria karui prieš Ukrainą 2025–2026 metais, nepakanka ne tik strateginiams tikslams, bet ir taktinėms užduotims vykdyti. 2025 m. pabaigoje pirmą kartą per visą plataus masto karo laikotarpį Rusijos kariuomenė patyrė didesnius nuostolius nei gavo papildymo.