Jei JAV prezidentas Niujorke apsilankytų Amerikos gamtos istorijos muziejuje, kuris įsikūręs vos už 30 minučių pėsčiomis nuo „Trump Tower“, jis pamatytų Jorko kyšulio meteoritą: 58 t svorio geležies masę, kurią 1897 metais amerikiečiams iš Grenlandijos atgabeno keliautojas Robertas Peary.
Šimtmečiais iki danų kolonizacijos Grenlandijos gyventojai šio meteorito geležį naudojo įrankiams ir medžioklės reikmenims gaminti. R. Peary atėmė šį meteoritą iš vietos gyventojų ir galiausiai pardavė jį už sumą, kuri šiandien prilygtų vos 1,5 mln. JAV dolerių. Tai buvo lygiai toks pat vienpusis sandoris, kaip ir dabartiniai JAV prezidento ketinimai, „The Conversation“ rašo Ekseterio universiteto prorektoriaus pavaduotojas Martinas Siegertas, kurį remia Didžiosios Britanijos Gamtinės aplinkos tyrimų taryba.
Tačiau šį kartą Donaldas Trumpas siekia daug didesnio prizo nei meteoritas. Jo siekiai perimti pačios Grenlandijos kontrolę – galbūt net jėga – rodo, kad nuo susitarimų pereinama prie dominavimo. Tokio žingsnio kaina mokslui būtų negailestinga. Vienašališkas Grenlandijos perėmimas sužlugdytų atvirą mokslinį bendradarbiavimą, padedantį suprasti grėsmę, kurią kelia pasaulinis jūros lygio kilimas, pažymi autorius.
Grenlandija yra suvereni visose srityse, išskyrus gynybą ir užsienio politiką, tačiau, būdama Danijos Karalystės dalimi, ji priklauso NATO. Kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, prieiga prie Grenlandijos sausumos ir pakrančių vandenų yra griežtai kontroliuojama leidimais, kuriuose nurodoma, kur ir kokia veikla galima užsiimti.
Per daugelį dešimtmečių Grenlandija suteikė galimybę tarptautiniams mokslininkams tyrinėti jos lede, uolienose ir jūros dugne tūnančias aplinkos paslaptis. JAV buvo viena pagrindinių šalių, kurios mokslininkai gavo iš to naudą: jie gręžėsi į ledynų gelmes, kad paaiškintų istorinį ryšį tarp anglies dioksido ir oro temperatūros, arba dalyvavo pakartotinėse NASA misijose, kad sudarytų ledu padengtos žemės žemėlapį.
Visas pasaulis turi būti dėkingas Grenlandijai bei JAV, labai dažnai bendradarbiaujančioms su kitomis valstybėmis, už atvirai ir sąžiningai vykdomą mokslo pažangą. Labai svarbu, kad šie darbai būtų tęsiami.
Pavojus klimato tyrimams
Tyrimai rodo, kad maždaug 80 proc. Grenlandijos teritorijos dengia milžiniškas ledo skydas, kuris, jei visiškai ištirptų, jūros lygį pasaulyje pakylėtų maždaug 7 metrais. Pasauliui šylant, šis ledas tirpsta vis sparčiau, todėl į šiaurinę Atlanto vandenyno dalį patenka didžiuliai kiekiai gėlo vandens, galintys sutrikdyti vandenyno sroves, nuo kurių priklauso viso šiaurinio pusrutulio klimatas, rašo M. Siegertas.
Geologiniai tyrimai parodė, kad Grenlandija turi daug naudingųjų iškasenų, įskaitant „kritiškai svarbius mineralus“, kurie yra būtini žaliosioms technologijoms, pradedant vėjo turbinomis ir baigiant elektromobilių akumuliatoriais. Taigi Grenlandija turi ir mokslinių žinių, ir medžiagų, kurios gali padėti mums išvengti klimato katastrofos.
Tačiau D. Trumpo nedomina kova su klimato kaita. Jau antrą kartą ėmęsis veiksmų, kad JAV pasitrauktų iš Paryžiaus klimato susitarimo, jis paskelbė, kad 2026 m. sausį jo šalis taip pat pasitrauks iš Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (Panel on Climate Change, IPCC) – pasaulinės mokslo įstaigos, kuri vertina tolesnio iškastinio kuro deginimo pasekmes. Iki šiol jis kalbėjo apie tai, jog nori perimti Grenlandiją „saugumo“ sumetimais, ir šiek tiek užsiminė apie galimybę naudotis jos vertingais žemės turtais, tačiau apie gyvybiškai svarbius klimato tyrimus nesakė nė žodžio.
Pagal 1951 metais sudarytą Grenlandijos ir Danijos gynybos susitarimą JAV jau turi nuotolinę karinę bazę Pitufike, šiaurinėje Grenlandijos dalyje, kur šiuo metu daugiausia dėmesio skiriama kosminei veiklai. Nors abi šalys yra NATO narės, pagal šį susitarimą JAV jau dabar, esant poreikiui, gali išplėsti savo karinį buvimą. Mėginimai užtikrinti JAV saugumą Grenlandijoje už NATO ribų pakirstų galiojantį paktą, o vienašališkas Grenlandijos perėmimas sukeltų pavojų, kad likusio pasaulio mokslininkai praras galimybę naudotis viena svarbiausių vietų klimato tyrimams.
Grenlandija ir Svalbardas
Grenlandijos suvereniteto statusas ir valdymas skiriasi nuo kai kurių kitų žinomų poliarinių tyrimų vietų. Pavyzdžiui, Antarktida jau daugiau kaip 60 metų yra valdoma pagal tarptautinę sutartį, užtikrinančią, kad šiame žemyne būtų taikiai tęsiami moksliniai tyrimai ir nevykdoma kasyba bei nedaroma kitokia žala aplinkai.
Kita vertus, Svalbardas pagal 1920 m. sudarytą sutartį priklauso Norvegijai, tačiau jame galioja iš esmės bevizė sistema, leidžianti beveik 50 šalių piliečiams gyventi ir dirbti šiame salyne, jei tik jie laikosi Norvegijos įstatymų. Įdomu tai, kad Norvegija tvirtina, jog ši sutartis netaikoma mokslinei veiklai, tačiau kitos šalys beveik visuotinai su tuo nesutinka. Rusija Barencburge, antroje pagal dydį Svalbardo gyvenvietėje, turi nuolatinę stotį ir čia kasa nedidelius anglies kiekius.
Skirtingai nei Antarktida ar Svalbardas, Grenlandija nėra sudariusi jokios sutarties, kuri aiškiai užtikrintų tarptautiniams mokslininkams teisę naudotis Grenlandijos teritorijomis. Todėl jos atvirumas moksliniams tyrimams priklauso ne nuo tarptautinės teisės, o nuo Grenlandijos politinio stabilumo ir atvirumo – tačiau JAV kontrolė gali sukelti tam grėsmę.
Grenlandijos ateitis turėtų priklausyti Grenlandijos gyventojams ir Danijai. Klimato tyrimų ateitis priklauso nuo to, ar šią salą ir toliau bus galima pasiekti joje gyvenančių žmonių nustatytomis sąlygomis. Jorko kyšulio meteoritas, išvežtas iš vietovės, esančios už maždaug 100 km nuo JAV Pitufiko kosminės bazės, primena, kaip lengvai šią kontrolę galima prarasti.