Iššoku iš laivo ant ilgo medinio tilto, vedančio į žalioje lapijoje pasislėpusių dviaukščių namelių kurortą. „Gaya Island Resort“, priklausantis YTL viešbučių tinklui, ne šiaip sau stovi vietoje, kur žmogaus veikla apribota – šis kurortas prisideda prie gamtos išsaugojimo, sužeistų gyvūnų gelbėjimo, gydymo, reabilitavimo ir paleidimo į laisvę.
Nusprendžiu nusileisti ir patyrinėti salą iš arčiau.
Jo iniciatyva saloje įkurti net du – sausumos ir jūrų gyvūnijos reabilitacijos centrai. Abu veikia kurorto teritorijoje, todėl svečiai, jei tik nori, gali juose apsilankyti ir pabendrauti su biologais bei mokslininkais. Čia smagu pasivaikščioti džiunglių takais su gamtos gidais bei nuplaukti valtimis prie rifų ir salelių.
Asmeninio archyvo nuotr. / Gajos salos pakrantė
Kol kapitonas iškelia mano lagaminą, prie tiltelio priplaukia jūrų biologų valtis. Paskubomis išlipa keli vyrai su dėžėmis, įranga ir fotoaparatais. Pataikau tiesiai į veiksmą – rytoj suplanuota dviejų reabilituotų jūrų vėžlių paleidimo ceremonija.
Apie tai kuisdamiesi prieplaukoje praneša Terencas su Scottu – žvalūs mokslininkai, vadovaujantys visam paradui. Rytoj ryte – išlydėtuvės viešbučio paplūdimyje. Šūktelėję, kad nepavėluočiau, vėl palinksta prie dėžių.
Asmeninio archyvo nuotr. / Gajos salos vaizdai
Gaunu namelį aukštai kalvos šlaite su kvapą gniaužiančiu vaizdu į įlanką. Nebežinau – likti grožėtis peizažu ar lipti žemyn, kur po aukštais medžiais į visas puses vingiuoja takeliai. Prisėdu viename didžiulės terasos krašte, prisėdu kitame, bet po valandėlės nusprendžiu nusileisti ir patyrinėti salą iš arčiau.
Seno miško prieglobstyje
Eidama keliuku nuo kalno prieplaukos link, aptinku Gajos salos kurorto laukinės gamtos centrą. Atvėrusi duris iš karto suprantu, kad tai – nedidelis gamtos muziejus su daugybe vabzdžių, vabalų, sėklų, akmenų ir fosilijų eksponatų. Sienos nukabinėtos gyvūnų nuotraukomis su aprašais.
Gamtininkė Angel kaip tik apžiūrinėja krūvą iš šaldiklio ištrauktų susiraizgiusių gyvačių, kurias ketina ištirti. Rodo jas sukiodama, prikišusi man po nosimi. Apšerkšnijusi raizgalynė primena cukrumi pabarstytus riestainius.
Asmeninio archyvo nuotr. / Angel su užšaldyta gyvačių raizgalyne
Gajos sala miško rezervatu paskelbta dar prieš šimtą metų, o vėliau joje įkurtas nacionalinis parkas. Čia vingiuoja keli pažintiniai gamtos takai ir keletas slaptų takelių, žinomų tik vietos gyventojams. Kurorto darbuotojai kasdien iš kaimo atplaukia laiveliu. Kiti, kaip ir aš, atplaukia keltais iš Sabos sostinės Kota Kinabalu. Šį miestą tolumoje kartu su virš jo iki debesų kylančiu Kinabalu kalnu ką tik nužiūrinėjau iš savo terasos.
Apšerkšnijusi raizgalynė primena cukrumi pabarstytus riestainius.
Suku į kitą pusę, kur vilioja miško tankmė. Netrukus tenka stabtelėti. Gilyn žengiu tik porą žingsnių, nes be gido į mišką eiti neleidžiama. Vos keli metrai – ir tu jau laukinės gamtos valioje. Nežinai, kas gali iššokti, praskristi, nukristi ar išropoti po kojomis. Tačiau baisiausia – pasiklysti, nes miškas toks tankus ir apraizgytas lianų, kad beveik nematyti properšų.
Asmeninio archyvo nuotr. / Miške
Progai pasitaikius, kulniuoju į mišką paskui Angel. Ji ir kiti jau dešimt metų veikiančio Gajos gamtos centro darbuotojai rengia pasivaikščiojimus po salą keliais maršrutais. Angel rodo aukštą medį priešais centrą, kuriame įkeltas didelis inkilas. Jame gyvena didžioji voverė skraiduolė.
Ji – viena iš Angel išvardinto didžiojo Gajos septyneto. Inkile priešais, kitoje keliuko pusėje, gyvena voverės antroji pusė. Vakarop, patykojus, ant gamtos centro laiptelių galima išvysti, kaip abu gyvūnai nuo šakos ant šakos sklendžia į mišką medžioti, o auštant – sugrįžta.
Nežinai, kas gali iššokti, praskristi, nukristi ar išropoti po kojomis.
Vaikščiodama tankiame pakrantės dipterokarpų miške jaučiu, kaip į nugarą dūsauja medžiai senoliai ir didysis Gajos septynetas. Takas veda per lianas, susipynusias šaknis ir milžiniškus medžius, kurių kamienuose tyliai miega laikas.
Asmeninio archyvo nuotr. / Gajos salos žiedai
Kiekvienas žingsnis lėtas, apgalvotas. Norisi kuo daugiau pastebėti ir išgirsti, nedrumsti tylos. Kelią pastoja oranžines kalvas primenantys termitų lizdai, ant šakų ilsisi dideli driežai, tarp šaknų šmirinėja graužikai. Miškas skamba visokiais balsais. Tai čia, tai ten tarp lapų purpteli paukštis, viršūnėse kikena makakos.
Asmeninio archyvo nuotr. / Driežas stebėtojas Tavajun įlankoje
Gajos gamtos centre dirbanti gamtininkų komanda globoja ir vienu iš Borneo simbolių tapusias ilganoses beždžiones Nasalis larvatus. Čia jos vadinamos trumpai – Proboscis. Gajos saloje gyvena apie šimtas šių beždžionių.
Nuo 2012 m. Gajos salos kurortas kartu su Sabos parku ir Sabos laukinės gamtos saugojimo departamentu rūpinasi jų gerove. Iš natūralių gyvenimo vietų išstumtos ilganosės beždžionės, radusios prieglobstį saloje, greit atgauna jėgas. Nusilpę ir susirgę gyvūnai gydomi, maitinami, slaugomi. Sustiprėjusios ir atsigavusios beždžionės grąžinamos į saugų mišką.
Kutu ir Dato grįžimas į jūrą
Kitą rytą trinktelėjusi namelio durimis, nuo stogo pakeliu du ragasnapius. Nė nenumaniau, kad miegojau su kompanija. Šnarėdami sparnais lyg paklodėmis, dideli paukščiai nusklendžia virš miško. Tiek juos ir tematau. Užtat matau didelį juodą mieguistą vorą terasos kampe, besimėgaujantį ryto vėsa. Pasilabinu su teisėtu gyventoju ir skubu į paplūdimį, kur numatytos vėžlių Kutu ir Dato išleistuvės į plačiuosius vandenis.
Nė nenumaniau, kad miegojau su kompanija.
Skubėdama palei įlanką vedančiu taku, vos neužkliūnu už didelės plastikinės dėžės, paliktos prie nardymo centro laiptelių. Pažiūrėjusi vidun, sutinku Kutu žvilgsnį. Kutu – dar jaunas žaliasis jūrinis vėžlys, kurį jūrinės gamtos gelbėtojų komanda surado ligotą, leisgyvį, apniktą jūros parazitų. Išgydytas ir reabilituotas dešimties kilogramų vėžlys dėžėje atrodo sveikutėlis, lėtai judina galūnes, laukdamas, kol bus paleistas į bangas.
Asmeninio archyvo nuotr. / Kutu pakeliui į laisvę
Už kelių žingsnių nuo Kutu dėžės vyrai iš valties kelia kitą, keliskart didesnį vėžlį Dato. Šimto kilogramų krovinį ne taip lengva suvaldyti. Dato grįžimas į gyvenimą truko ilgiau, nes buvo stipriai sužalotas. Jį gelbėjimo komanda rado plūduriuojantį, nepajėgiantį nerti ir maitintis dėl žarnyno nepraeinamumo.
Po žarnyno operacijos ir kelis mėnesius trukusios priežiūros Tavajun įlankoje įsikūrusiame jūros gyvūnų gelbėjimo centre, Dato atgavo svorį ir jėgas. Dar valandėlė, ir abu žalieji jūriniai vėžliai jau paplūdimyje, kur paleidimo ceremonijai artėjant susibūrė nemažai žiūrovų. Tokių netikėtų pramogų Gajos salos kurorto svečiams pasiūloma keliskart per metus.
Asmeninio archyvo nuotr. / Atsisveikinimas su Dato
Jūrinių iniciatyvų įgyvendinimu Gajos kurorte rūpinasi reziduojantis jūrų biologas amerikietis Scottas Maybackas. Po trumpos Scotto kalbos paplūdimyje apie vėžlių išgelbėjimą, klausomės jų reabilitavimo istorijų. Antrąkart užgimę gyvūnai nešami prie vandens, dedami ant smėlio. Visi užgniaužę kvapą laukia, kol pirmasis į jūrą nuropoja Kutu, o paskui jį – ir Dato. Vėžliams ant nugaros primontuoti GPS siųstuvai, kad būtų galima nustatyti, kur jie yra ir kur plaukia.
Jis kasryt atplaukia į Gajos salą iš Kota Kinabalu, o vakare sugrįžta namo.
Vėžliams dingus bangose ir žiūrovams išsiskirsčius, su Scottu lėtai kulniuojame link prieplaukos. Iš jos į nuošalią Tavajun įlanką, kur įsikūręs jūros gyvūnijos reabilitacijos centras, kas valandą kursuoja laivelis. Prieš prisijungdamas prie Gajos salos kurorto, Scottas trejus metus padėjo kurti Sabos regiono jūrinės apsaugos centrą ir akvariumą, taip įgydamas patirties koralinių rifų atkūrimo ir jūrų vėžlių reabilitacijos srityse.
Asmeninio archyvo nuotr. / Jūrų biologai Scottas Maybackas ir Dhivvianas Tharmasegaranas
Tavajun įlankoje tėra tik laukinis paplūdimys, jūrų gyvūnijos išsaugojimo centras ir restoranėlis. Smėlėtu paplūdimiu traukiame link vienišo staliuko po saulės skėčiu ir atsisėdame pasigrožėti reginiu. Scottas dažniausiai čia būna vienas. Jam patinka jūra ir vienatvė. Scottas užaugo Long Ailande, kur tyrinėdamas pakrantes ir seklius vandenis, atrado savo aistrą jūros gyvūnijai. Jis kasryt atplaukia į Gajos salą iš Kota Kinabalu, o vakare sugrįžta namo.
Asmeninio archyvo nuotr. / Vėžlių palydos
Gurkšnodama kokoso sultis, klausau Scotto pasakojimų. Be vadovavimo Gajos salos jūrų centrui, kur nuo 2013 metų gelbėjami, gydomi ir slaugomi žalieji jūrų vėžliai bei nykstantys hawksbill vėžliai, Scottas prižiūri ir vandens sporto centro veiklą. Paplūdimyje matyti kelios baidarės, nardymo įranga, o šalia centro – didžiulis, 14 000 litrų talpos reabilitacijos centro baseinas. Tai saugi tarpinė stotelė sužeistiems ir susirgusiems vėžliams iki jų grįžimo į jūrą.
Šešios iš septynių pasaulio jūrų vėžlių rūšių yra nykstančios arba beveik išnykusios.
Vienas baseino kraštas ribojasi su reabilitacijos centro siena. Praėjęs pro jį, Scottas atrakina duris. Joms atsivėrus, patenku į spalvotą akvariumų pasaulį. Kiekvienas akvariumas – tai koralų darželis. Scottas su komanda atkuria nykstančius koralus iš mažų fragmentų. Darbas lėtas, bet itin reikšmingas. Akvariumai pilni mažyčių augalėlių.
„Šitam koralui jau metai, šitam – treji, o šituos – ką tik pasodinome“, – pasakoja Scottas, rodydamas spalvotą darželį. Jo pastangos įrodo, kad nykstantys koralų rifai dar gali atsigauti.
Gajos salos kurorto jūrų gyvūnijos centras yra pirmasis tokio pobūdžio jūrų vėžlių gelbėjimo ir reabilitacijos centras Malaizijoje. Jo atsiradimą paskatino moksliniai duomenys, rodantys, kad šešios iš septynių pasaulio jūrų vėžlių rūšių yra nykstančios arba beveik išnykusios – daugiausia dėl žvejybos, pakrančių plėtros, taršos ir netyčinio gyvūnų įsipainiojimo į tinklus.
Asmeninio archyvo nuotr. / Kutu išlydėtuvės paplūdimyje
Be vėžlių, centro darbuotojų pastangomis išgelbėta ir kelios dešimtys kitų gyvūnų. Atsodinamos mangrovės ir jūros dumblių kolonijos.
Šiame džiunglių lopinėlyje keletas žmonių kasdien aukojasi dėl gamtos išsaugojimo.
Tarp mangrovių šaknų pilna didžiulių driežų. Juos Borneo gyventojai vadina driežais stebėtojais. Šie varanų giminės ropliai gerai užsimaskavę – spalva tokia pat kaip smėlio, dumblo ir išsiraizgiusių šaknų. Sustingusį driežą sunku pastebėti. Tačiau vos prisiartinus prie mangrovių, žemė sujuda ir gyvūnai kaipmat išryškėja. Pabaidyti stebėtojai išsiduoda, sprukdami į visas puses.
Asmeninio archyvo nuotr. / Laiptų sargas
Grįždama į namelį kalvos šlaite, galvoju apie Gajos salą, įlanką ir gamtos gelbėtojus. Jūros paviršiumi slenka paskutiniai saulės atspindžiai. Kažkur ten, po vandeniu, plaukia Kutu ir Dato. Jau be žiūrovų, plojimų ir palaikymo šūksnių. Vedami tik savo instinkto ir naujos galimybės išgyventi.
Gajos sala – tik žalias taškas jūroje šalia triukšmingos Sabos sostinės. Tačiau šiame džiunglių lopinėlyje keletas žmonių kasdien aukojasi dėl gamtos išsaugojimo.
Šalia Gajos esančią trečią pagal dydį pasaulio salą – Borneo, už kurią didesnės tik Grenlandija ir Naujoji Gvinėja, supa Pietų Kinijos, Sulu, Sulavesio ir Javos jūros. Didžiausia pietinė jos dalis priklauso Indonezijai, dukart už ją mažesnė šiaurinė – Malaizijai, o nedidelis plotelis vakaruose – Brunėjui. Nuo Malaizijos pusiasalio Borneo salą skiria 600 km atstumas.
Iš Malaizijos sostinės Kvala Lumpūro oro linijų bendrovės „Malaysian Airlines“ ir „Air Asia“ kasdien vykdo skrydžius į Sandakaną ir kitus Borneo salos miestus. Iš Vilniaus į Kvalą Lumpūrą su persėdimu Stambule patogu nuskristi su „Turkish Airlines“. Egzotinius turus po Borneo salą keliautojams iš Baltijos šalių organizuoja „Bornean Vanda Travel“. Malaizijos piniginis vienetas – ringitas (RM). 1 euras apytiksliai lygus 4,6 RM.