Išgirdusi, kuo yra kaltinama, sureagavo ir pati V. Miknevičiūtė, kuri savo poziciją išdėstė socialiniame tinkle „Facebook“. Tačiau netrukus G. Rinkevičius atsikirto ir į šiuos solistės pasisakymus.
Gintaras Rinkevičius vėl pratrūko
„Ne taip dažnai kažką rašau „Facebooke“, tačiau matydamas dar vieną Vidos Miknevičiūtės pasisakymą socialiniuose tinkluose ir be galo daug gražių komentarų po juo, norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje dar galioja įstatymai. Kai žmogus pasirašo sutartį, jis privalo tą sutartį įvykdyti. Iš tiesų tai yra labai paprasta situacija, netgi banali ir triviali, kai muzikantas – šiuo atveju solistė – pasirašiusi sutartį sako, kad sutarties nevykdys. Važiuos kitur, kur gal geriau moka, gal geresnės karjeros galimybės, gal daugiau spektaklių ir susidaro didesnis honoraras.
Yra dvi šio reikalo pusės. Viena – moralinė, apie kurią, supratau, jau negalima kalbėti, nes šiuo atveju nebuvo net Vidos Miknevičiūtės atsiprašymo, o tik pasigyrimas apie tai, kaip kažkur kitur ją pakvietė. Kita – sutarties pasirašymo įstatyminė ir juridinė pusė. Manau, kad mes tą juridinę pusę dar pasiaiškinsime. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras yra valstybinė įstaiga, ir mes tiesiog negalime nereaguoti, kai atlikėjas neįvykdo savo sutarties.
Suprantu, kad žmonės palaiko solistę kaip asmenybę ir kūrėją. Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie simpatijas, o apie sutartinius įsipareigojimus, kurie scenos meno lauke yra būtini tam, kad sistema apskritai veiktų. Turbūt niekas nenorėtų, kad nusipirkus bilietus į koncertą niekada nežinotume, ko tikėtis ir kokį solistą galiausiai išgirsime scenoje.
Per savo ilgus kūrybinio darbo metus taip pat esu gavęs daugybę reikšmingų pasiūlymų, kai jau buvau įsipareigojęs diriguoti kitur. Tačiau jokio teatro ir jokios koncertinės institucijos niekada nepavedžiau“, – socialiniame tinkle rašė G. Rinkevičius.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad V. Miknevičiūtės paviešintame įraše buvo rašoma:
„Šiandien viešojoje erdvėje pasirodė komentarai apie mano sprendimą nedalyvauti viename iš suplanuotų koncertų Lietuvoje. Jaučiu pareigą paaiškinti situaciją ramiai, be emocijų ir be asmeniškumų.
Taip pat man sunku suprasti, kodėl ši situacija buvo pasirinkta spręsti viešo šmeižimo forma, vartojant tokias sąvokas kaip „apgavystė“. Tai yra labai rimti kaltinimai, kurie neatitinka nei faktinės situacijos, nei profesinės realybės. Mano sprendimas nebuvo nei slaptas, nei nesąžiningas, nei paremtas klaidinimu – jis buvo nulemtas objektyvių aplinkybių, apie galimas rizikas informuojant iš anksto. Todėl viešas asmens diskreditavimas man atrodo ne tik nesuprantamas, bet ir nepriimtinas profesinio dialogo kontekste.
Sprendimas nebuvo nei spontaniškas, nei patogus. Mano profesijoje egzistuoja aplinkybės, kai tenka skubiai reaguoti į nenumatytas situacijas tarptautiniuose teatruose, ypač kai kalbame apie tokio masto institucijas kaip Teatro alla Scala ar Niujorko „Metropolitan Opera“. Tai nėra „dar vienas kitas teatras“ (kaip išsireiskia LVSO meno vadovas savo pasisakymuose) ar alternatyvus pasirinkimas – tai operos pasaulio Olimpas, vieta, apie kurią svajoja kiekvienas dainininkas, ir atsakomybė, kurią prisiimti tenka tik labai siauram ratui atlikėjų. Jei paklaustume savęs, kiek dainininkų iš Lietuvos yra ten dainavę, atsakymas būtų akivaizdus – tai išskirtinis profesinis pasiekimas, o ne kaprizas.
Šiandien mane kviečia ir manęs reikalauja dirigentai, teatrai ir režisieriai. Toks įvertinimas nėra atsitiktinis – jis ateina per ilgametį darbą, discipliną ir pasitikėjimą, kuris susiformuoja tarptautinėje profesinėje bendruomenėje. Būtent dėl to kartais tenka atsidurti situacijose, kai skirtingų projektų repeticijos sutampa ir realios pasirinkimo laisvės paprasčiausiai nebelieka.
Norėčiau pridėti ir dar vieną svarbų aspektą, kuris viešojoje erdvėje liko nepaminėtas. Šiuo metu repetuodama Hamburge, esu kelioms dienoms išleidžiama į repeticijas Milane, nors mano dalyvavimas Hamburgo produkcijoje nėra atšaukiamas. Tai įmanoma todėl, kad teatrai tarpusavyje komunikuoja, derina grafikus ir tiesia vieni kitiems pagalbos ranką. Tarptautinėje praktikoje tokiose situacijose pirmiausia ieškoma sprendimų ir stengiamasi gelbėti procesą – tai yra normalus, profesionalus bendradarbiavimas.
Būtent todėl vieši emociniai pareiškimai, asmeniniai apibendrinimai ar kategoriškos frazės, kurios užkerta kelią net dialogui ar galimybei „susitikti ateityje“(straipsnio aut. citatos), man kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Tokie pasisakymai, mano akimis, labiau atspindi emocinę reakciją, o ne profesinį situacijos vertinimą. Mano darbe visada svarbiausia buvo pagarba (!), dialogas ir bendras rezultatas – ne vieši ultimatumai ar emocijų demonstravimas.
Apie galimas rizikas buvau užsiminusi dar prieš pasirašant sutartį Lietuvoje. Mūsų profesijoje koncertai ir spektakliai atšaukiami ne tik dėl gastrolių, bet ir dėl ligų, traumų ar kitų nenumatytų aplinkybių – tai yra normalūs, visame pasaulyje suprantami reiškiniai.
Man ypač skaudu, kai tokia profesinė realybė pateikiama kaip moralinis ar vertybinis klausimas. Mano ryšys su Lietuva nėra matuojamas vienu koncertu ar viena data. Visą savo gyvenimą garsinu Lietuvos vardą pasaulio scenose, ir darau tai ne deklaracijomis, o darbu!!! Aš nesu „vėliava“, kurią galima iškelti ar nuleisti pagal emocijas – mano meilė Lietuvai yra nuosekli, tyli ir paremta realiais pasiekimais.
Šis laiškas yra vienintelis mano pasisakymas šia tema. Daugiau šios situacijos viešai nekomentuosiu, nes manau, kad tokio pobūdžio klausimai turėtų būti sprendžiami profesionalioje, o ne viešų emocijų ir interpretacijų erdvėje. Nuoširdžiai apgailestauju dėl susiklosčiusios situacijos ir daugiau prie šios temos negrįšiu.
Aš visada liksiu atvira Lietuvai. Tačiau taip pat liksiu ištikima savo profesinei atsakomybei ir tarptautiniams įsipareigojimams.“