Kartais O. Pikul socialiniuose tinkluose galima išvysti jos persidalintus įrašus, kuriuose vartojama rusų kalba. Tai pastebėję internautai ėmė atakuoti žinomą moterį žinutėmis ir komentarais, klausdami – kodėl?
Į tokius pastebėjimus O. Pikul nusprendė atsakyti viešai pasidalindama savo gyvenimo istorija. Ja ji dalijasi ir su „Delfi“.
„Dažnai daug kam kyla klausimų, kodėl pas mane yra nemažai dalinamasi rusų kalbos reels’ais, iš kur pas mane ta rusų kalba, taip pat muzika ir visa kita. Paaiškinsiu, kad daugiau nebekiltų klausimų. Nors apie tai jau buvo kalbėta, dar kartą pasikartosiu.
Kodėl taip yra? Aš esu per pusę ukrainietė – mano tėtis iš Ukrainos, o mama ir Lietuvos. Visą gyvenimą rusų kalbą bendravau su savo šeima ir gimine iš Ukrainos. Taip pat, pačioje Ukrainoje, daug metų mokyklose, universitetuose, darbuose rusų kalba buvo pagrindinė. Ją visi mokėsi, bendravo, komunikavo, todėl ir su manimi visi visuomet kalbėdavo rusų kalba.
Neturėtų būti nuostabu, nes iki dabar mano komunikacija vyksta būtent šia kalba, lygiai taip pat buvo klausomasi rusiškos muzikos ir man ji yra suprantama, nes vartojama visą gyvenimą.
Kitą kartą, jei jums kils klausimų, kodėl, kaip aš čia taip, jūs tik parodote savo neišmonę apie istoriją, pačią Ukrainos šalį, tad nesuklyskite kaltindami, nes iš šalies tada atrodote labai blogai.
Neseniai telefonu kalbėjau su tėvu, dar kaip tik sakė: „Bombarduoja, bet nieko tokio, galime kalbėti“. Kaip tik tėčiui uždaviau tokį klausimą: „Mes bendraujame rusiškai, natūralu, o tu darbe, su kolegomis, draugais, bendrauji ukrainiečių kalba?“ Jie šiuo metu yra atsisakę rusų kalbos ir tarpusavyje bendrauja ukrainietiškai. Sako: „Ne, toliau visi kaip bendravo rusų kalba, ir toliau bendrauja“. Man patiko viena tėvo frazė, kurią jis pasakė: „O koks skirtumas, kokia kalba kalba, mažiau kalbėti reikia, ginklą į ranką imti, reikia daryti, o ne kalbėti kas kokia kalba kalba. Čia jau nesvarbu, visi puikiai žino istoriją, kaip mes bendravome ir nereikia apsimetinėti, o daryti“.
Tai visam laikui uždarau šį klausimą. Jei kitą kartą kas nors pasiteiraus, tik nusijuoksiu, nes taip nenusimanyti… Visko, žinoma, neprivalai žmogus žinoti, tiesiog neskirstykite, kas kokia kalba kalba. Svarbu žmogus. Svarbu jo požiūris, veiksmai, gyvenimas, darbai, pasiekimai, o ne kalba, kuria jis kalba. Kaip noriu, taip kalbu, jeigu ką.
O aš, pavyzdžiui, priimu visokiomis kalbomis kalbančius žmones. Man priimtinos visos kalbos ir gražios visos kalbos. Tai va, neskirstau ir man nėra gėda.
Taip jau yra, tikriausiai, ir pastebėjote, kad slavės yra ryškios, grubesnės, kai kuriose situacijose tokios aikštingesnės, naglesnės, bet man, pavyzdžiui, priimtini visi žmonės, jei žmogus ateina pas mane su gera ir atvira širdimi. Aš moku su visais komunikuoti“, – sakė O. Pikul.