Racionalūs žmonės nusigręžė nuo Orlausko ir į jį panašių

Manau, pirmiausia, ką turime pripažinti, kad nors socialiniuose tinkluose 2021 m. gegužės 15 dieną protestavusiems piliečiams netrūko kritikos, neva jie skurdūs tamsuoliai, tačiau nemaža dalis jų išties buvo racionalūs žmonės.

Ir nebūtinai tamsūs ir skurdūs, kaip aiškinta anomis dienomis. Ši protestuotojų grupė tiesiog buvo konservatyvūs žmonės, kuriems nebuvo priimtina nei šeimos deformavimo politika, nei ideologija, kuri biologinius vyrus reikalauja vadinti moterimis, nes šie taip sugalvojo. Tokie su tiesa nieko bendro neturintys reikalavimai, tam tikrą tikėjimo rūšį padarantys privaloma, kritikuojami konservatyviai mąstančių žmonių visame Vakarų pasaulyje. Lietuva buvo tik vienas iš daugelio atvejų.

Visgi konservatyvios nuostatos savaime netampa besąlygiška priežastimi remti vis didesne demagogija pasižyminčius veikėjus. Todėl Artūro Orlausko bei į jį panašių politikų retorika, kuri nuo 2021 m. gegužės 15 dienos nuosekliai judėjo demagogijos ir propagandos kryptimi, neberanda savo vietos konservatyvių ir Lietuvą mylinčių žmonių širdyse.

Peržengdamas moralės ir sveiko proto ribas A. Orlauskas ir į jį panašūs prarado šių žmonių paramą. Sumažėjusios rėmėjų gretos lemia, kad panašaus lygio protestų Lietuvos šeimų sąjūdis nebebus pajėgus sutelkti. Bent jau artimiausiu metu. Masinis visuomenės nusigręžimas nuo A. Orlausko ir išretėjusios protestuotojų gretos yra reikšmingas faktas, kurį verta turėti omenyje, ne tik kai kalbame apie nūdienos protestus. Bet ir kai vertiname Didžiojo šeimų gynimo maršo dalyvius. Žinoma, toks dalies gyventojų nusigręžimas nėra vienintelė priežastis, lemianti akivaizdų skirtumą tarp protestų.

Bendras protestuotojų vardiklis

Kadangi prieš poligoną protestavo tikrai ne tik vietos gyventojai, bet ir nemažai atvykėlių, kurių dalis gyrėsi, kad Kapčiamiestyje beveik nesilanko, kyla klausimas: koks bendras vardiklis juos vienija? Dar daugiau – kas juos vienija su prieš poligoną pasisakančiais Lietuvos politikais? Tai negali būti jų namų patekimas į poligono teritoriją, net kaimynystės klausimai.

Aktyvi socialinių tinklų stebėsena man padėjo identifikuoti vieną bendrą šių žmonių bruožą – jie jokia forma nėra prisijungę prie tų žmonių, kurie nelaimės atveju gins Lietuvą. Mano patirtis rodo, kad absoliuti dauguma jų nepriklauso Šaulių sąjungai, nėra Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) ar Karo komendantūrų kariai, jau nekalbu apie profesinę karo tarnybą.

Toks protestuotojų portretas leidžia apie juos daryti keletą išvadų. Pirma, dauguma protestuotojų kasdieniame gyvenime tikriausiai puikiai išmano savo profesijas, bet karybos srityje yra ne mažesni diletantai nei aš automechanikoje. Skirtumas tik tas, kad būdamas diletantu automechanikoje nesiimu remontuoti automobilio, nes suvokiu, kad mano klaidos gali kainuoti kitų žmonių gyvybes.

O protestuotojų, ypač didžiosios dalies, kurios poligono statybos net nepalies, puikybė užtektinai didelė, kad sau tą leistų. Antra, šie žmonės nėra pasirengę prisiimti atsakomybę už savo šalį atėjus X dienai.

Jeigu eilinių protestuotojų atžvilgiu tai atrodo nelabai skaniai, tai ypač prastas vaizdelis išryškėja tuomet, kai kalbame apie politikus, kuriuos irgi sutinkame protestuotojų gretose. Laikausi nuoširdžios nuomonės, kad politikams, kurie nori būti mūsų visuomenės priešakyje, turėtume kelti aukštesnius kriterijus ir reikalauti iš jų prisiimti didžiausią atsakomybę. Žinoma, dalis šių žmonių atsakytų jau pamėgta fraze, kad yra ir kitų tarnavimo visuomenei būdų be kariuomenės. Tai tiesa, būdų esama, bet yra keletas esminių skirtumų: pirma, kalbant apie priešo atgrasymą, kiti būdai nėra tokie efektyvūs, antra, jie nėra tokie teisiškai įpareigojantys.

Davęs priesaiką Lietuvos kariuomenei žmogus ne tik iškilmingai įsipareigoja prieš Tėvynę ir Dievą ginti Lietuvą, bet kartu susaisto save teisiškai. Jeigu jis trauktųsi, ne tik užsitrauktų nešlovę, bet ir taptų dezertyru, už ką Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas karo padėties metu numato laisvės atėmimą nuo ketverių iki aštuonerių metų. Tai visiškai kitas atsakomybės lygmuo.

Verta pridurti ir tai, kad nors 2025 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybių sienas kirto Rusijos kariniai dronai, dalis žmonių tiesiog aklai neigia grėsmę. Kartais matant tokį uolų tikrovės neigimą nusvyra rankos ir imi galvoti, jog dalis žmonių Rusijos agresiją pripažintų tik tuomet, kai kacapai savo purvinais batais imtų spardyti jiems dantis. Skamba žiauriai, bet ko turėtume laukti iš tautos, kuri sprogdina vaikų ligonines, naudoja moterų prievartavimus kaip psichologinį ginklą ir vykdo kitus karo nusikaltimus?

Poligonas ar patrioto lavonas?

Kalbant apie poligoną ir taiką, svarbu suvokti, kad pati Lietuva tikrai nieko nepuls, todėl pasisakančių už gynybą Lietuvos patriotų vadinimas krankliais yra ne kas kita, o marginalų pamėgta demagogija. Kas jau kas, o Lietuvos kariuomenė karo tikrai nenori, nes jai pačiai tai reikštų didžiules netektis.

Dar daugiau, žvelgiant į istoriją ir suvokiant, kad Lietuva jau kelis kartus sugebėjo ištrūkti iš Rusijos gniaužtų, negalime atmesti tikimybės, kad Kremlius mus laiko nebeintegruotinais ir naikintinais. Liūdna pripažinti, bet egzistuoja reali tikimybė, kad praradę valstybę mes netektume ir lietuvių tautos, o su ja – ir bet kokio šanso atkurti valstybingumą ateityje.

Todėl mes neturime jokios moralinės teisės prarasti valstybę ir tautą. Tam ir būtina efektyvi gynyba, tam reikalingas pasirengimas kovai tose vietose ir tokia apimtimi, kokią veikiausiai regėtume prasidėjus realiems karo veiksmams.

Poligonas šioje mozaikoje užima ypač svarbią detalę. Jis ne tik sukurs sąlygas treniruotis Lietuvos kariams, bet ir leis pradėti kurti gynybinius įtvirtinimus. Žinoma, tai turės savo kainą, už ką reikės atlyginti tiek gyventojams, tiek ir gamtai. Bet šioje vietoje svarbu pažymėti, kad Lietuva turi pakankamai resursų sąžiningai atlyginti už namus toms trylikai sodybų, kurių savininkams teks persikelti, tačiau ji neturi jokių galimybių prikelti žuvusių karių. Jeigu mūsų kariuomenė neturės tinkamų sąlygų treniruotis, potencialas karių žūtims auga drastiškai. Pirma, todėl, kad sumenksta mūsų atgrasymo jėga, antra, nes suprastėja karių pasirengimas.

Nuo tų laikų, kai žmonės pradėjo kariauti, iki šiandienos karo Ukrainoje puikus kovos lauko išmanymas išlieka ypač reikšminga mūšio sėkmės priežastimi. Jeigu dar kyla abejonių, tai tiesiog pažymėsiu, kad amerikiečiai, siekdami sėkmingai įgyvendinti savo operaciją, kurios metu sulaikė Venesuelos diktatorių Nikolasą Maduro, sukūrė realaus dydžio pastato, kuriame buvo N. Maduro kopiją. Tai padaryta tam, kad kiekvienas kvadratinis centimetras amerikiečių kariams būtų pažįstamas.

Strateginėje lokacijoje įkurtas poligonas vienareikšmiškai prisidėtų prie smarkiai geresnio Lietuvos karių parengimo ir jų gyvybių išsaugojimo. Todėl esant dabartinei geopolitinei padėčiai turime rinktis tas aukas, kurias nesunkiai, bet sąžiningai galime atstatyti, pavyzdžiui, namus, sklypus, o ne tas, kurių nebeprikelsime.

Lenkijos įsitraukimas

Nors Kapčiamiesčio poligono istorijoje regime didelius protestus, reikšmingas komunikacijos klaidas ir efektyvų priešo informacinį karą, tačiau sąžininga būtų pamatyti ir pasiektas pergales. Viena iš svaresnių – nedviprasmiškas Lenkijos įsitraukimą į projektą.

Besikeičiančioje pasaulio tvarkoje Lenkija dėl savo ambicijų būti viena iš didžiųjų Europos šalių ir ypatingos geografinės padėties yra tarp svarbiausių mūsų partnerių. Drįstu pasakyti, kad šiuolaikinė Lenkija turi realius šansus nacionalinės valstybės forma grįžti į aukštumas, kurias kadaise Europos žemėlapyje užėmė Abiejų Tautų Respublika. Geopolitinis lenkų suinteresuotumas savo šiaurine kaimyne yra esmingai svarbus Lietuvos išlikimui. Žinoma, niekur nedingsta ir NATO saugikliai, tą rodo Vokietijos brigada ir JAV batalionas Lietuvoje, bet Lenkijos suinteresuotumas mums irgi labai svarbus.

Vietoje išvadų

Šiandien jau faktiškai pamiršta, kad paskelbus planus kurti „Rheinmetall“ amunicijos gamyklą Baisogaloje irgi buvo nepritarimo balsų. Visgi gyventojų nuosavybės šis projektas tiesiogiai nelietė, todėl pykčio būta mažiau.

Šiandien Radviliškio rajone esantis miestelis pradeda jausti gamyklos naudą dar net neprasidėjus jos veiklai. Beveik nėra abejonių, kad tikrąjį ekonominį augimą Baisogala dar tik pajus su šimtais sukurtų naujų darbo vietų. Šiandien krašte susitelkusi parama šiai gamyklai, tikėtina, Kapčiamiestis ilgainiui irgi pakeis savo požiūrį. Jau šiandien galime ir turime padėkoti tiems Lazdijų krašto žmonėms, kurie remia Lietuvos gynybinius interesus. Ir jų yra ne vienas.

Galiausiai, svarbu nepamiršti, kad protesto prieš poligoną mastai liudija ne tik apie visuomenėje egzistuojančius kritiškus balsus, bet ir daug didesnę vienybę, nei turime kultūrinių karų fronte. Todėl Lietuvos politikams būtų protinga susilaikyti nuo kultūrinių karų ir susitelkti į paramos visuomenėje telkimą tikrajai jos gynybai.