Gresia staigi mirtis
„Aortos vožtuvo stenozė yra būklė, kai vieno iš širdies vožtuvų (aortos) burės sukalkėja, tampa nejudrios, sulimpa tarpusavyje ir smarkiai susiaurina angą, pro kurią širdies kairysis skilvelis susitraukdamas išstumia kraują. Tokiu būdu susidaro didelė kliūtis, ir palaipsniui jai didėjant, pradeda blogėti kairiojo skilvelio jėga. Būklę gali pasunkinti mišrus susiaurėjimo mechanizmas, kai minėta anga tampa ne tik siaura, bet ir visai neužsidaro dėl sukalkėjusių burių – taip dalis išstumto kraujo grįžta atgal į širdį. Abiem atvejais pacientui gresia staigios mirties rizika“, – įspėja Klaipėdos universiteto ligoninės Širdies chirurgijos ir kraujagyslių ligų klinikos vadovas, kardiochirurgas dr. Saulius Raugelė.
Vienas pirmųjų simptomų, kada galima įtarti aortos vožtuvo stenozę – oro trūkumas fizinio krūvio metu. „Pacientai tai vadina ir vertina skirtingai – oro trūkumu, dusuliu, tačiau visais atvejais bendras bruožas tas, kad simptomai atsiranda fizinio krūvio metu. Daliai pacientų gali pasireikšti galvos svaigimas ar net alpimo epizodai. Dėl sumažinto išstumiamo kraujo kiekio ši liga gali imituoti išeminės širdies ligos simptomą – krūtinės skausmą ar sunkumą krūtinės ląstoje. Ligai progresuojant simptomai atsiranda ir ramybės būsenoje, naktį. Tokia būklė – labai pavojinga gyvybei. Atsiradus simptomams staigios mirties rizika per kelis metus labai išauga“, – pastebi medicinos mokslų daktaras.
Kardiochirurgas dr. S. Raugelė priduria, kad aortos stenozė ilgai gali progresuoti be aiškių požymių, kai pacientai simptomų nejaučia ne tik ligai prasidėjus, bet ir iki terminalinės stadijos, kuomet staigi mirtis gali būti pirmas ligos pasireiškimas. Pasitaiko, kad vožtuvo yda nustatoma ir atsitiktinio vizito metu pas šeimos gydytoją, išgirdus ūžesį arba ruošiantis operacijai, kuomet atliekamas detalus ištyrimas. Minėtus simptomus jaučiantys pacientai dažnai ieško to priežasties, ir tokiu būdu diagnozuojama yda.
Lemiami faktoriai
Aortos vožtuvo stenozė įprastai būdinga vyresnio amžiaus pacientams, tačiau pasitaiko ir jauno amžiaus žmonių. Gydytojas sako, kad ligos atsiradimui įtakos turi keletas veiksnių: „Vadinamoji audinių degeneracija – su amžiumi susijusi patologija, kuomet audiniai palaipsniui sustorėja, persiskirsto kalcio kiekis ir audiniai pakinta. Retesnė, ir būdinga
jaunesniems pacientams – įgimta aortos vožtuvo anomalija – dviburis aortos vožtuvas, nors įprastai vožtuvas sudarytas iš trijų burių, tačiau dviburis greičiau sukalkėja. Ligos atsiradimui gali turėti įtakos ir persirgtos ligos: reumatas, viena iš jo formų, kuomet pakenkiami ne tik sąnariai, tačiau ir širdies vožtuvai. Kitos, bet daug retesnės priežastys: kalcio apykaitos sutrikimai, infekciniai neišplitę uždegimai, inkstų, ir kai kurios sisteminės ligos. Gyvenimo būdas nėra tiesioginė šios ligos priežastis, tačiau gali būti rizikos veiksniu.“
Gydymo būdai – keli
Esant tipiniams simptomams, dalis diagnozės jau tampa aiški paciento apklausos metu, bet pats pirmasis įtarimą keliantis dalykas – širdies auskultacijos metu girdimas ūžesys. Šį veiksmą gali atlikti bet kuris gydytojas. Dr. Saulius Raugelė pasakoja, kad kilus įtarimui, įprastai pacientas siunčiamas kardiologo konsultacijai, kurios metu atlikus širdies ultragarsinį tyrimą, diagnozė ir patvirtinama. Būna atvejų, kai nesant simptomams, ir neįtariant ligos, pacientui atliekant kitus radiologinius tyrimus, atsitiktinai nustatoma stenozės diagnozė, tačiau absoliuti dauguma atvejų yra diagnozuojami ultragarsinio tyrimo metu.
„Nustatant diagnozę yra įvertinamas ydos laipsnis, gretutiniai veiksniai, galintys turėti įtakos gydymo taktikai. Nedidelio ir vidutinio laipsnio ydai paprastai skiriami medikamentai, krūvio ribojimas, stebėsena. Ligai progresuojant medikamentinis gydymas skiriamas vis agresyvesnis. Pasiekus kritinį susiaurėjimo laipsnį yra rekomenduojamas vožtuvo keitimas. Žinoma, šiam vertinimui įtakos turi ir gretutinės širdies, bei kitų sistemų ligos, kuomet operacinio gydymo gali reikėti ir ankstesniu periodu. Operacinio gydymo būdas parenkamas vertinant paciento amžių, fizinę būklę, gretutines ligas. Pacientas visada kviečiamas aktyviai dalyvauti šiame procese, todėl neretai girdime ir pačių pacientų pageidavimų, dėl vieno ar kito gydymo pasirinkimo.“
Sergant aortos stenoze, širdies vožtuvo keitimo būdai yra du: perkateterinis ir chirurginis. Chirurginis būdas yra taikomas seniausiai, atlikta daugiausiai mokslinių tyrimų, išanalizuota daugybė metodikų, industrija gamina įvairius vožtuvo protezus, kurie pasirenkami įvertinus konkretaus paciento situaciją. „Chirurginis keitimo būdas evoliucionavo nuo standartinio – taikomo seniausiai, kuomet atliekamas krūtinkaulio pjūvis, iki minimaliai invazinio. Jeigu tik yra galimybė, o kai kada ir pageidavimas, pacientas renkasi mažą pjūvį“, – sako kardiochirurgas.
Klaipėdos universiteto ligoninės Širdies chirurgijos ir kraujagyslių ligų klinikos vadovas, dr. S. Raugelė pirmasis šalyje implantavo naujos kartos mechaninį aortos vožtuvą „On X“. Nors pats vožtuvas nėra naujas, pasaulyje implantuojamas nuo 1991-ųjų metų, o Europos žemyne – nuo 2000-ųjų metų, Lietuvą pasiekė tik dabar. Savo mechanine konstrukcija naujos kartos mechaninis aortos vožtuvas panašus į iki šiol turėtus mechaninius protezus, tačiau įdomi jo savybė ta, kad yra galimybė taikyti mažesnę antikoaguliacijos būklę – mažesnes dozes kraują skystinančių vaistų vartojantis pacientas turi mažesnę kraujavimo riziką ar tromboembolinių komplikacijų.
„Būtent šio naujos kartos vožtuvo kaip tik reikėjo vienam mūsų pacientui, kuriam sunkiai sekėsi sureguliuoti nekrešumo lygį po pirmosios aortos vožtuvo protezavimo operacijos, todėl pakartotinai operacijai, jau po šių komplikacijų, rinkomės būtent „On X“ vožtuvą, kuriam reikės daug mažesnių vaistų dozių, o ir nekrešumo kontrolė taps lengvesne. Praėjus penkeriems metams po pirmosios operacijos, minėtas pacientas jautė simptomus, kurie būdingi aortos vožtuvo stenozei. Liga progresavo, kol smarkiai pasikeitė gyvenimo kokybė: visiškai negalėjo vaikščioti, netoleravo jokio fizinio krūvio. Po pakartotinės operacijos, naudojant naujos kartos mechaninį aortos vožtuvą, jau pirmosiomis dienomis šių simptomų nebeliko. Atsistatė fizinis aktyvumas, pacientas sėkmingai išrašytas reabilitaciniam gydymui. Visgi labai svarbi ir tolimesnė stebėsena. Reabilitacinis stacionarus gydymas trunka dvi ar dvi su puse savaitės. Pasikeitus savijautai dažnai pacientai veržiasi namo, tačiau labai svarbu neignoruoti pooperacinės būklės ir stacionaraus reabilitacinio gydymo svarbos“, – priduria kardiochirurgas dr. S. Raugelė.