„Karas galutinai atskleidęs tikrąjį Putino veidą, sukrėtęs pasaulį, supurtęs sustabarėjusią pasaulio tvarką su visomis „užkerpėjusiomis“ tarptautinėmis organizacijomis, parodęs, kad lozungai apie vertybes, laisves ir demokratiją yra verti tik tiek, kiek yra politinės valios ir lyderystės juos apginti.
Prieš ketvirtį amžiaus Prezidentas G. Bushas po Samito su Putinu Liublijanoje, Slovėnijoje, žvelgdamas į Putino akis, pamatė ten jo sielą. Laimei, visos tos haliucinacijos greitai išsisklaidė, jas užgožė rūsti tikrovė ir, būtent G. Busho lyderystės dėka, netrukus Baltijos šalys buvo pakviestos prisijungti prie NATO.
Ar buvo galima įsivaizduoti, kad po šitiek metų Putino nuotrauka atsidurs garbingoje vietoje, Baltųjų rūmų „Palmių vestibiulyje“ virš D. Trumpo nuotraukos su jo seneliu?
Ką bekalbėtų pikti liežuviai, bet tai parodo požiūrį, kurio niekaip negalėtum pavadinti bešališku“, – įraše dėsto L. Linkevičius.
Kaip teigia, taip pat bešališku negalima būtų pavadinti ir trišalių derybų raundą. Jis primena, kad Majamyje susitiko J. Kushneris, S. Witkoff’as ir K. Dimitrijevas.
„Verta priminti, kad praeitų metų lapkritį būtent jie parengė vadinamąjį 28 punktų planą, kurį ekspertai vieningai pavadino „Ukrainos kapituliacijos planu“ ir po to niekas nežinojo, ką su tuo planu daryti. Galime, tikriausiai, vėl tikėtis kokių nors siurprizų, nes S. Witkoff’as pokalbius Majamyje pavadino labai konstruktyviais. Deryboms pasiruošta.
Kiek keista, o gal ir nekeista, kad nesulaukia bent kiek aštresnės kritikos užsispyrusi Rusijos pozicija nesutikti su Vakarų taikdarių dislokavimu Ukrainoje. Tuomet visi tie pareiškimai apie 100 pro. sutartas saugumo garantijas tiesiog subliūkšta akyse.
Kaip ir tos visokios dvišalės ir trišalės derybos „ieškant taikos“. Pirmasis raundas Abu Dabyje, kaip ir prognozuota, nedavė jokių rezultatų, išskyrus sutarimą susitikti dar kartą šiandien. Jokių rezultatų negalėjo būti jau vien todėl, kad rusų delegacija ir jos vadovas buvo kariškiai, galintys diskutuoti tik kariniais, bet ne politiniais klausimais. Na, ir dar kartą išvakarėse ultimatyviai pakartota Rusijos nuostata – besąlygiškai „pasiimti“ visą Donbasą ir tik tuomet toliau derėtis, aiškiai parodė, kad tikrų derybų nebus“, – įžvalgomis dalijosi L. Linkevičius.
Anot jo, prezidentas V. Zelenskis atrado gerą ėjimą šioje užsitęsusioje partijoje. Ir paaiškino, kodėl.
„Jis pareiškė, kad dėl teritorijų įmanoma sutarti tik tiesioginiame Zelenskio ir Putino susitikime. Labai sunku atmesti tokį pasiūlymą, bet sutikti Putinui taip pat neįmanoma. Putinas bijo Zelenskio, bijo akistatos ne tik dėl galimo psichologinio diskomforto, dėl nesugebėjimo lygiavertiškai derėtis su lyderiu, už kurio stovi visa šalis ir visas demokratinis pasaulis, bet ir dėl to, kad tokiu būdu būtų sugriautas taip kruopščiai kurtas mitas apie nepavykusią, žlugusią, dirbtinę Ukrainos valstybę ir neteisėtą jos prezidentą.
Kvietimas Zelenskiui atvykti susitikti į Maskvą atrodo taip pat keistai ir nerimtai, kaip ir kvietimas Putinui į Kyjivą. Bet V. Zelenskis pademonstravo lankstumą, pasirengimą kalbėtis net dėl teritorijų. O ką naujo gali pademonstruoti Putinas?
Tikėtina, kad ir K. Dmitrijevas nenuvežė į Majamį jokių naujų kompromisinių siūlymų. Rusai toliau, kaip ir prieš kiekvieną „derybų“ raundą surengė intensyvių smūgių virtinę visoje Ukrainos teritorijoje, gal tik išskyrus Kursko ir Belgorodo apylinkes.
Intensyviau, negu paprastai, atakavo Charkivo kryptimi, Vovčiansko miestą, taip pat Limaną, Siverską, Kupjanską, kurį rusai dar pernai kokius tris kartus skelbėsi „išlaisvinę“, bet realybėje jis vis dar kontroliuojamas ukrainiečių“, – patikino L. Linkevičius.
Apskritai apgailėtinai atrodo visas rusų puolimo efektyvumas, nepaisant visų ‘šluojamų’ iš sandėlių dar likusių resursų. Tarptautinio strateginių studijų centro duomenimis, pastaruosius dvejus metus rusai per dieną vidutiniškai pasislenka pirmyn vos po 15–70 metrų. Alinimas veikia ir juos. Pagaliau ir ukrainiečių gynyba yra to priežastis. Putinas desperatiškai reikalauja greitų pergalių ir karo vadai priversti vykdyti neparuoštas atakas, operacijas, patiria nepalyginamai daugiau gyvosios jėgos nuostolių, nei ukrainiečiai. K. Dmitrijevas tikriausiai pasakojo S. Witkoffui kitokias pasakas. Kas iš to? Manevrų daug, bet tai lyg užburtas ratas. Nėra jokio progreso ir nebus.
Linas Linkevičius
Įrašą jis užbaigė retoriniu klausimu.
„Atlaikys ukrainiečiai šią žiemą. Atlaikys tiek, kiek reikės, nepaisant „gumos tempimo“ vadinamomis derybomis ir kai kurių stebėtojų vilčių, kad jie pagaliau palūš. Tik ar mes, europiečiai išlaikysime likimo duotą išbandymą?“ – klausė įrašo autorius.