Žmonės šunieną valgė ne todėl, kad nebūtų turėję daugiau ko valgyti – šiose vietovėse ganėsi daugybė gyvulių, kurie buvo pagrindinis baltymų šaltinis, „Live Science“ sakė Bulgarijos mokslų akademijos Nacionalinio archeologijos instituto ir muziejaus zooarcheologė Stella Nikolova, gruodžio mėnesį savo tyrimą paskelbusi žurnale „International Journal of Osteoarchaeology“. Ji tvirtina, kad šunienos valgymas buvo susijęs su tam tikromis tradicijomis, kai buvo keliamos masinės puotos, rašo livescience.com.
Nors šiuolaikinėje Europos visuomenėje šunienos vartojimas yra smerkiamas ir laikomas tabu, taip buvo ne visada. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad šunų mėsą kartais valgydavo senovės graikai – ir tą patvirtina archeologinė šunų skeletų iš Graikijos analizė.
Geležies amžiuje (V – I a. pr. m. e.) į šiaurės rytus nuo graikų, dabartinės Bulgarijos teritorijoje, gyveno kultūrinė grupė, vadinama trakais. Graikai ir romėnai manė, kad trakai yra necivilizuoti ir karingi, o I a. po Kr. viduryje Trakija tapo Romos imperijos provincija. Dabar paaiškėjo, kad trakai, kaip ir graikai, maistui vartojo šunieną.
S. Nikolova tyrinėjo šunų skeletus ir anksčiau paskelbtus duomenis iš dešimties Geležies amžiaus archeologinių vietovių, išsibarsčiusių po visą Bulgariją. Ji nustatė, kad dauguma šunų turėjo vidutinio dydžio snukius ir pagal keteros aukštį savo ūgiu prilygo šiuolaikiniams vokiečių aviganiams.
Tačiau daugybė skerdimo žymių, pastebėtų ant šunų kaulų, liudijo, kad tais laikais šunys nebuvo geriausi žmogaus draugai.
„Tikėtina, kad jie buvo laikomi kaip sarginiai šunys, nes tose vietovėse ganydavosi daug gyvulių, – teigė S. Nikolova. – Nemanau, kad jie buvo traktuojami kaip naminiai augintiniai šiuolaikine prasme“.
Emporion Pistiros vietovėje, Geležies amžiaus prekybos centre vidinėje Trakijos dalyje, archeologai rado daugiau kaip 80 tūkst. gyvūnų kaulų, iš kurių 2 proc. sudarė šunys. Atidžiau išnagrinėjusi šioje gyvenvietėje aptiktus šunų kaulus, S. Nikolova nustatė, kad beveik 20 proc. jų turėjo metaliniais įrankiais paliktų skerdimo žymių. Ant dviejų apatinių šunų žandikaulių ji taip pat aptiko sudegusių dantų – galbūt dėl to, jog prieš darinėjant ir kepant šunieną, ugnimi buvo šalinami plaukai ir kailis.
„Daugiausia pjūvių ir kapojimo žymių matyti tose dalyse, kuriose raumeninis audinys yra tankiausias – viršutiniame užpakalinių galūnių ketvirtyje, – sakė S. Nikolova. – Pjūvių yra ir ant šonkaulių, nors šioje kūno dalyje šunys neturi daug mėsos.“
S. Nikolovos pastebėti pjūviai ant šunų griaučių buvo maždaug tokie patys, kaip ir avių bei galvijų atveju, o tai rodo, kad visi gyvūnai buvo skerdžiami panašiu būdu.
Tačiau maistui vartoti šunys išsiskyrė tuo, jog buvo suaugę – tai ryškus skirtumas nuo kitų gyvulių, kurie mėsai dažniausiai vartojami jauni, rašo archaeologymag.com.
Paskerstų šunų kaulai buvo rasti tiek tarp masinės puotos likučių, tiek tarp įprastų buitinių šiukšlių, o tai ženklas, kad šuniena nebuvo valgoma iš bado. Tose pačiose vietose apsčiai buvo ir kitų baltymų šaltinių liekanų – kiaulių, paukščių, žuvų ir laukinių žinduolių.
„Greičiausiai šuniena buvo nekasdienis „delikatesas“ ir galėjo būti susijusi su tam tikra puotavimo tradicija“, – manė autorė.
Supjaustytų ir apdegusių šunų kaulų S. Nikolova rado ir dar keliose Bulgarijos archeologinėse vietovėse. Jų taip pat buvo rasta Graikijoje bei Rumunijoje, todėl „negalima teigti, kad šuniena buvo vartojama tik Senovės Trakijoje“. „I tūkstantmetyje pr. m. e. tai buvo gana įprasta praktika visuose Viduržemio jūros šiaurės rytuose“, – savo tyrime rašė archeologė.
S. Nikolova planuoja toliau tyrinėti šunų vaidmenį Senovės Trakijoje. Ji pažymi, kad vėliau Emporion Pistiros vietovėje žmonės pradėjo laidoti sveikus šunis, todėl ji tikisi nustatyti, kaip laikui bėgant keitėsi žmonių požiūris, dėl kurio šunys tapo nepriimtinu maisto šaltiniu.