Priminsime, kad ponia Marijona \u012f Klaip\u0117d\u0105 atvyko i\u0161 Radvili\u0161kio su vyru Petru ir vos penki\u0173 m\u0117nesi\u0173 dukrele. Anot pa\u0161nekov\u0117s, pokariu pagimd\u017eiusios moterys \u012f darb\u0105 sugr\u012f\u017eti prival\u0117jo po 32 dien\u0173 dekretini\u0173 atostog\u0173, kitaip darb\u0105 prarasdavo.<\/p>\n
Tad gyvenimas Klaip\u0117doje prasid\u0117jo nuo darbo paie\u0161k\u0173.<\/p>\n
Laikra\u0161tyje perskai\u010diau, kad Klaip\u0117dos \u012fmon\u0117ms reikia vert\u0117j\u0173. Su k\u016bdikiu ant rank\u0173, nes ve\u017eim\u0117li\u0173 nebuvo, nu\u017eygiavau tiesiai \u012f partijos komitet\u0105. \u012esivaizduojat, kokia dr\u0105si buvau? Juk nebuvau nei partin\u0117, nei komjaunuol\u0117, bet man reik\u0117jo darbo. Sakau: \u201eA\u0161 nesu profesionali vert\u0117ja, bet galiu versti.\u201c<\/p>\n
Atsakas buvo \u017eaibi\u0161kas. \u201eI\u0161 karto gavau sekretor\u0117s darb\u0105 \u017duvies fabrike. Direktorius d\u017eiaug\u0117si, kad at\u0117jo lietuv\u0117, mokanti ne tik kalb\u0117ti, bet ir ra\u0161yti, spausdinti rusi\u0161kai ir nereikli. Ten ir dirbau: i\u0161 prad\u017ei\u0173 sekretore, v\u0117liau – jau Kadr\u0173 skyriuje. Dirbdavome tada \u0161e\u0161ias dienas, tik sekmadienis laisvas b\u016bdavo.”<\/p>\n
I\u0161 Smiltyn\u0117s, kur jauna \u0161eima gavo b\u016bst\u0105, Marijona kasdien plaukdavo \u012f darb\u0105 Klaip\u0117doje senosios perk\u0117los keltu, o nuo kelto \u012f fabrik\u0105 ve\u017edavo tarnybinis autobusas.<\/p>\n
\u201eKeltas buvo labai primityvus. Tai buvo paprastas laivas su suoliukais. Paskui j\u012f atidav\u0117 Sovetskui\u201c, – pasakojo pa\u0161nekov\u0117.<\/p>\n
Kaimyn\u0173 bendryst\u0117<\/p>\n
Kol Marijona ir jos vyras dirbo, ma\u017e\u0105j\u0105 Vilmut\u0119 Smiltyn\u0117je pri\u017ei\u016br\u0117jo aukl\u0117.<\/p>\n
Ponia Marijona \u0161iltai prisimena kaimyn\u0119 Verut\u0119, su kuria kartu pasamd\u0117 mergin\u0105 i\u0161 kaimo pri\u017ei\u016br\u0117ti savo bendraam\u017ei\u0173 vaik\u0173. „Did\u017eiausias i\u0161\u0161\u016bkis auklei buvo gauti leidim\u0105 gyventi Klaip\u0117doje.<\/p>\n
Niekas neregistravo, nelabai nor\u0117jo, kad \u010dia lietuvi\u0173 b\u016bt\u0173, \u2013 to meto realijas atskleid\u017eia pasakotoja. – Sutariau, kad Verut\u0117 priregistruos, pas j\u0105 ir gyveno, labai tvarkinga, gra\u017ei buvo kaimo mergait\u0117 ir myl\u0117jo tuos m\u016bs\u0173 vaikus”, – prisimin\u0117 ponia Marijona.<\/p>\n
Gyvenimas izoliuotoje Smiltyn\u0117je, anot pa\u0161nekov\u0117s, skatino \u017emones burtis. Nors \u201edid\u017eiajame name\u201c gyveno marga publika, bet nebuvo pyk\u010di\u0173.<\/p>\n
\u201e\u017dmon\u0117s kaip \u017emon\u0117s. Kurie tur\u0117jo gabaliuk\u0105 \u017eem\u0117s prie savo nam\u0173 Smiltyn\u0117je, ka\u017ek\u0105 sodino, augino. Mes \u017eem\u0117s netur\u0117jome, bet vieni kaimynai tur\u0117jo karv\u0119. Ne\u017einau, kur jie t\u0105 gyvul\u012f laik\u0117 ir nesidom\u0117jau, bet i\u0161 j\u0173 pirkdavome pien\u0105 dukrytei.<\/p>\n
Sutartoje vietoje mums palikdavo pieno stiklain\u012f, o mes – kapeikas. Niekas t\u0173 pinig\u0173 nepavogdavo\u201c, \u2013 su \u0161ypsena prisimena ponia Marijona.<\/p>\n
\u201eKita kaimyn\u0117, – pasakoja pa\u0161nekov\u0117, – buvo puiki siuv\u0117ja. Netur\u0117jau vaikui palto. Ji i\u0161 mano ne mamos, o dar babos did\u017eiul\u0117s vilnon\u0117s skaros pasiuvo Vilmutei paltuk\u0105. A\u0161 numezgiau dir\u017eel\u012f, kad j\u012f suri\u0161t, kad vaikui b\u016bt\u0173 \u0161il\u010diau. Batukai jos buvo veltinukai su guminiais kalo\u0161iukais, kurie dr\u0117gm\u0119 sulaikydavo. Ilgai tarnavo tie veltiniai. Net kai jau mieste gyvenome, \u012f dar\u017eel\u012f dukryt\u0117 dar su jais eidavo\u201c, – kasdienio gyvenimo detales pasakojo Marijona.<\/p>\n
Pati moteris sak\u0117 veltini\u0173 nene\u0161iojusi, tur\u0117jusi tikrus batus ir \u017eiemin\u012f palt\u0105 su kailine apykakle. \u201eKontoroj a\u0161 visada vaik\u0161\u010diojau su bateliais ant kulniuko\u201c, – \u0161ypsosi senol\u0117.<\/p>\n
Per\u0117jo per u\u017e\u0161alusias marias<\/p>\n
Pasak Marijonos, vanden\u0173 apsupta Smiltyn\u0117 \u017emon\u0117ms atrodo romanti\u0161kai, ta\u010diau pokariu toji aplinka ne visada buvo d\u017eiuginanti.<\/p>\n
\u201eKitoje mari\u0173 pus\u0117je veik\u0117 celiulioz\u0117s ir popieriaus kombinatas (CBK). Ir \u0161iais laikais nuo jo sklinda nemalon\u016bs kvapai, tai \u012fsivaizduokite, kok\u012f aitr\u0173 kvap\u0105 v\u0117jas atp\u016bsdavo anuomet, kai \u012fmon\u0117 dirbo visu paj\u0117gumu.<\/p>\n
Pa\u010dioje Smiltyn\u0117je teritorij\u0105 dalijom\u0117s su pasienie\u010diais. Nebuvo galima eiti link J\u016br\u0173 muziejaus, buvo draud\u017eiama eiti \u012f paj\u016br\u012f po 9 val. vakaro. O ir pro savo balkon\u0105 retsykiais matydavome ne tik mari\u0173 platybes, bet juodas povandenini\u0173 laiv\u0173 kupras ir eiles kareivi\u0173 krante\u201c, \u2013 prisiminimais dalijosi M. Gimbutien\u0117.<\/p>\n
Vienas ry\u0161kiausi\u0173 ir dramati\u0161kiausi\u0173 ponios Marijonos prisiminim\u0173 \u2013 1956-\u0173j\u0173 \u017eiema, kai sausio m\u0117nes\u012f spaud\u0117 26 laipsni\u0173 \u0161altis ir Kur\u0161i\u0173 marios pasideng\u0117 storu ledo \u0161arvu.<\/p>\n
\u201eLaivai sustojo j\u016broje, susisiekimas su miestu nutr\u016bko. O a\u0161 visi\u0161kai viena. Vyras laive, dukryt\u0117 – pas senelius.<\/p>\n
U\u017erakinau namus, i\u0161\u0117jau \u012f lauk\u0105 malk\u0173 pasirinkti. Matau, prie\u0161ais mane eina vyras. \u017di\u016briu, jis pasuko per marias. Galvoju, ir a\u0161 eisiu. Jeigu jis nesk\u0119sta, tai a\u0161 esu lengvesn\u0117.<\/p>\n
Sekdama jo p\u0117dsakais ir a\u0161 per\u0117jau marias. S\u0117kmingai pasiekusi kit\u0105 krant\u0105, i\u0161 vis\u0173 j\u0117g\u0173 b\u0117gte pasileidau \u012f darb\u0105. Nejutau, kad man dega kojos nuo \u0161al\u010dio. O kai atb\u0117gau, bendradarbiai puol\u0117 gelb\u0117ti mano ap\u0161alusias kojas”, – pasakojo senol\u0117.<\/p>\n
Atsisveikinimas su Smiltyne<\/p>\n
Nors gyvenimas Smiltyn\u0117je buvo kupinas unikali\u0173 akimirk\u0173, buitiniai sunkumai, ypa\u010d susij\u0119 su susisiekimu \u017eiem\u0105, vert\u0117 ie\u0161koti geresni\u0173 s\u0105lyg\u0173.<\/p>\n
1957-\u0173j\u0173 lapkrit\u012f, kai jau lauk\u0117si antrosios dukrel\u0117s Skirmant\u0117s, Marijona su \u0161eima gavo but\u0105 Klaip\u0117doje, Naikup\u0117s gatv\u0117je.<\/p>\n
\u201eNors kambarys buvo tik vienas, palyginti su Smiltyn\u0117s buitimi, jis atrod\u0117 kaip tikri r\u016bmai. Buvo \u0161viesa ir kar\u0161tas vanduo, virykl\u0117 ir tualetas, viskas. Persikraustymas \u012f miest\u0105 atrod\u0117 kaip i\u0161sigelb\u0117jimas. Vien d\u0117l vaik\u0173…\u201c – nut\u0119s\u0117 ponia Marijona.<\/p>\n
V\u0117liau \u0161eima gavo didesn\u012f but\u0105 Debreceno gatv\u0117je ir netik\u0117tai v\u0117l sutiko \u010dia pat apsigyvenusius kaimynus i\u0161 Smiltyn\u0117s kurhauzo: t\u0105 pa\u010di\u0105 Verut\u0119, su kuria vaikus \u017ei\u016br\u0117davo, ir kapiton\u0105.<\/p>\n
\u201e\u010cia vis\u0105 did\u012fj\u012f nam\u0105 i\u0161k\u0117l\u0117. O Smiltyn\u0117je \u012freng\u0117 vie\u0161but\u012f, bet neilgai jis veik\u0117. Paskui sportininkams atidav\u0117. O dabar v\u0117l butus \u012frengin\u0117ja…\u201c – pastebi apsisukus laiko rat\u0105 pa\u0161nekov\u0117.<\/p>\n
Marijonos dukros Vilma ir Skirmant\u0117 u\u017eaugo, suk\u016br\u0117 savo \u0161eimas.<\/p>\n
Pati Marijona, palaidojusi pirm\u0105j\u012f vyr\u0105, dar i\u0161tek\u0117jo antr\u0105 kart\u0105, bet ir v\u0117l liko na\u0161l\u0117.<\/p>\n
\u201eNebeliko jau ir broli\u0173, seser\u0173. Likau savo \u0161eimoje viena kaip bok\u0161tas\u201c, – atsid\u016bsta 94-eri\u0173 met\u0173 senol\u0117 ir su \u0161ypsena skai\u010diuoja savo, broli\u0173 ir seser\u0173 palikuonis.<\/p>\n