Nors jis \u017einomas kaip publikos provokatorius, jo prane\u0161ime i\u0161 esm\u0117s nebuvo nieko naujo – skamb\u0117jo tie patys motyvai, gird\u0117ti dar nuo mano studij\u0173 laik\u0173 VU Istorijos fakultete.<\/p>\n
Profesorius kalb\u0117jo, kad Lietuvoje, lyginant su kaimynin\u0117mis valstyb\u0117mis, buv\u0119 per ma\u017eai m\u016brini\u0173 pili\u0173, kad Akmen\u0117s kra\u0161tas neva neturi kuo pasigirti (\u0161eiminink\u0173 vietoje b\u016b\u010diau \u012fsi\u017eeidusi, bet sant\u016br\u016bs \u017eemai\u010diai mandagiai nutyl\u0117jo), kad vis dar reikia kovoti su \u201eistoriniais mitais”.<\/p>\n
Pabaigoje dar \u201epajuokavo” apie moteris, kurios, paklaustos kelio, es\u0105 \u201evisada u\u017esiplepa ir nuveda ne\u017einia kur” – tikras mizoginijos perlas! (Tikiuosi, renginio filmuota med\u017eiaga greit bus vie\u0161ai prieinama ir patys gal\u0117site paklausyti).<\/p>\n
A.Bumblauskas – ry\u0161kiausias vie\u0161ai veikiantis Lietuvos istorikas. Jo a\u0161tr\u016bs pasisakymai – Lietuva \u201eatsilikusi”, \u201ev\u0117luojanti tauta”, \u201epraradusi \u0161ansus tapti Europa” – gerai \u017einomi. Tokia retorika patraukia d\u0117mes\u012f, bet ir palieka slog\u0173 \u012fsp\u016bd\u012f: ar tikrai esame tokia nevykusi valstyb\u0117 ir tauta?<\/p>\n
Nuo pat karjeros prad\u017eios jis kovojo su \u201eromantiniais tautin\u0117s istorijos mitais” – heroji\u0161ku LDK pasakojimu. Vietoje to pabr\u0117\u017e\u0117, kad \u012f daugel\u012f europini\u0173 proces\u0173 \u012fsijung\u0117me pav\u0117luotai, kad LDK buvo daugiaetnin\u0117, o ne vien lietuvi\u0161ka, kad m\u016bs\u0173 kult\u016briniai pasiekimai da\u017enai pervertinami.<\/p>\n
Akademi\u0161kai tai ne visada neteisinga: \u0161iuolaikin\u0117 istoriografija visur lau\u017eo mitus. Ta\u010diau vie\u0161ojoje erdv\u0117je tokia kalba skamba ne kaip sveika kritika, o kaip nuolatinis savo \u0161alies menkinimas. Dar svarbiau, kad Bumblausko \u017evilgsnis beveik visada nukreiptas \u201e\u012f vir\u0161\u0173” – \u012f lenkus, \u010dekus, vokie\u010dius.<\/p>\n
Su jais lyginantis mes atrodome provincial\u016bs, ka\u017ekuo vis prastesni. Bet kod\u0117l jis niekad nepalygina su rytiniais kaimynais, kurie buvo dar ma\u017eiau i\u0161sivyst\u0119? Toks pasirinkimas n\u0117ra akademi\u0161kai neutralus – jis formuoja tautinio nepilnaverti\u0161kumo jausm\u0105.<\/p>\n
Sovietme\u010diu jis buvo \u012fstoj\u0119s \u012f LKP, tad tokioje pozicijoje lengva atpa\u017einti marksizmo-leninizmo palikim\u0105 – taut\u0173 d\u0117liojim\u0105 ant neva objektyvi\u0173 istorijos d\u0117sni\u0173 nulemt\u0173 \u201ei\u0161sivystymo laipteli\u0173”.<\/p>\n
V\u0117liau Bumblauskas aktyviai \u012fsijung\u0117 \u012f \u201eLietuvos europietinimo” diskurso k\u016brim\u0105, kuriame atrod\u0117me am\u017einai besivejantys Vakarus. \u0160iandien jis kalba apie litvinizm\u0105 (kriti\u0161kai, bet \u0161velniai), pasisako u\u017e tolerancij\u0105. Visa tai atitinka laikme\u010dio konjunkt\u016bras, kurios jam u\u017etikrina apdovanojimus, pripa\u017einim\u0105 ir trib\u016bn\u0105.<\/p>\n
Bet Bumblausko fenomenas n\u0117ra vieni\u0161as. Tai tik ry\u0161kiausias pavyzdys platesn\u0117s tendencijos – postmoderniosios dekonstrukcijos, kuri \u012fsitvirtino m\u016bs\u0173 humanitarikoje. Nepriklausomyb\u0117s prad\u017eioje ji atrod\u0117 reikalinga ir savalaik\u0117: tada buvo b\u016btina i\u0161sivaduoti i\u0161 sovietin\u0117s ideologijos ir tuo pat metu atsisakyti nepagr\u012fst\u0173 romantizuot\u0173 pasakojim\u0173.<\/p>\n
V\u0117liau prie to prisid\u0117jo ir tarptautin\u0117s akademin\u0117s tendencijos, paremtos kairiojo liberalizmo (neomarksizmo) id\u0117jomis: nacionaliniai mitai \u010dia laikomi \u012ftartinais, o savikriti\u0161kumas – brandumo \u017eenklu.<\/p>\n
Vie\u0161ojoje erdv\u0117je tokia laikysena greitai tapo patraukli, nes ji dera ir su Vakar\u0173 auditorijoms maloniu naratyvu apie \u201eRyt\u0173 Europos provincialum\u0105 bei am\u017ein\u0105 atsilikim\u0105”. Tod\u0117l \u0161iandien dekonstrukcija skamba garsiau nei bet kokie bandymai be\u0161ali\u0161kai tirti praeit\u012f ar juolab ie\u0161koti \u012fkvepian\u010di\u0173 pasakojim\u0173 ir sektin\u0173 pavyzd\u017ei\u0173.<\/p>\n
Pana\u0161\u0173 ton\u0105 randame ir kalbotyroje. Loreta Vaicekauskien\u0117 ir kiti lingvistai lau\u017eo mitus: lietuvi\u0173 kalba atseit n\u0117ra \u201eseniausia pasaulyje”, jos archaji\u0161kumas n\u0117ra joks privalumas, o sovietme\u010diu suve\u0161\u0117j\u0119s norminimas – tik galios instrumentas. Visa tai moksli\u0161kai argumentuota, bet visuomen\u0117je skamba kaip pasidid\u017eiavimo unikalia m\u016bs\u0173 kalba menkinimas.<\/p>\n
Literat\u016brologijoje – tas pats. Viktorija \u0160eina ar \u017dydron\u0117 Kolevinskien\u0117 dekonstruoja lietuvi\u0173 literat\u016bros kanon\u0105, parodydamos j\u012f vien kaip ideologin\u0119 konstrukcij\u0105. Bet retai atskleid\u017eiama, kuo jis gali b\u016bti \u012fkvepiantis dabarties ar ateities kartoms.<\/p>\n
Tad \u0161is nat\u016bralus tautinis autoritetas atmetamas, o lietuvi\u0173 literat\u016bra, palyginus su pasauline, atrodo provincin\u0117, \u201emu\u017eiki\u0161ka” ir, \u017einoma, nebeaktuali (apie to pasekmes m\u016bs\u0173 savivokai nema\u017eai yra ra\u0161\u0119s Darius Kuolys).<\/p>\n
Politologijoje ir sociologijoje pana\u0161iai. Zenonas Norkus, ra\u0161ydamas apie Lietuv\u0105 kaip \u201epusiau periferij\u0105”, i\u0161 esm\u0117s konstatuoja strukt\u016brin\u0119 pad\u0117t\u012f pasaulin\u0117je sistemoje. Nors jo b\u016btent ir negalima apkaltinti s\u0105moningu Lietuvos menkinimu, ta\u010diau vie\u0161ojoje erdv\u0117je tokios mintys redukuojamos ir vulgarizuojamos iki antra\u0161t\u0117s \u201eLietuva – periferija”.<\/p>\n
Nerija Putinait\u0117 tuo tarpu kalba apie prisitaikym\u0105 sovietme\u010diu ir \u201enenutr\u016bkusi\u0105 styg\u0105”, o Tomas Venclova dar a\u0161triau kritikuoja lietuvi\u0161k\u0105 nacionalizm\u0105 kaip provincial\u0173 ir pasenus\u012f. \u0160ie teiginiai pla\u010dioje visuomen\u0117je skamba kaip dar vienas patvirtinimas, kad buvome ir esame tokie menki.<\/p>\n
\u0160ioje kompanijoje vie\u0161ieji intelektualai tik sustiprina tautini\u0173 kompleks\u0173 diegimo ton\u0105.<\/p>\n
Kristina Sabaliauskait\u0117, pristatydama savo romanus, ironizuoja patriotin\u0119 patetik\u0105, akcentuoja tamsi\u0105sias istorijos puses, rodo didvyrius kaip silpnus ar kompromituotus, atmeta literat\u016bros kanono pamatines fig\u016bras, niekina \u201esovietinius ra\u0161ytojus ir poetus”.<\/p>\n
Marius Iva\u0161kevi\u010dius ne kart\u0105 buvo kritikuotas u\u017e tai, kad jo k\u016bryboje Lietuvos istorija es\u0105 vaizduojama kaip parodija, o ne \u012fkv\u0117pimas. Menine prasme \u0161ie ra\u0161ytojai, \u017einoma, turi teis\u0119 dekonstruoti istorinius pasakojimus, ta\u010diau bendrame kontekste j\u0173 balsai susilieja su min\u0117t\u0173 akademik\u0173 retorika: mes buvome provincial\u016bs, atsilik\u0119, pras\u010diokai, o m\u016bs\u0173 \u0161lov\u0117 – tik mitas.<\/p>\n
Taip \u012fsitvirtina pavojinga tendencija. Yra didelis skirtumas tarp neutralaus, tikrov\u0119 siekian\u010dio pa\u017einti ir paai\u0161kinti konstatuojamojo akademinio diskurso ir publicistinio menkinan\u010dio ideologinio diskurso.<\/p>\n
Jei sakome, kad Lietuva yra periferija, nes taip i\u0161sid\u0117liojo geopolitin\u0117s plok\u0161t\u0117s ir civilizacin\u0117s \u012ftakos, tai bus tiesiog neutrali konstatacija. Bet jei nuolat kartojame, kad buvome atsilik\u0119, nevertingi, \u017eemesni u\u017e kitus, lyg b\u016btume patys d\u0117l to kalti, tai tampa vidin\u0117s kolonizacijos forma – pradedame \u017ei\u016br\u0117ti \u012f save svetim\u0173j\u0173, \u0161iuo atveju Vakar\u0173, akimis.<\/p>\n
\u017dvelgiant per Immanuelio Wallersteino pasaulio-sistemos teorijos prizm\u0119 Lietuva i\u0161 ties\u0173 buvo \u201eperiferijos periferija”. Bet tame n\u0117ra jos kalt\u0117s ar menkumo – tiesiog taip susiklost\u0117 geopolitin\u0117 pad\u0117tis, kuri l\u0117m\u0117 m\u016bs\u0173 veikimo galimybi\u0173 ribas.<\/p>\n
Ta\u010diau \u0161iandien humanitarikoje konstatuojamasis faktas da\u017enai virsta moraliniu nuosprend\u017eiu. Ir vietoje sveikos kritikos ir nuosaikios analiz\u0117s gauname nuosekli\u0105 saviniek\u0105 ir kolektyvinius kompleksus, vedan\u010dius prie i\u0161mokto bej\u0117gi\u0161kumo.<\/p>\n
Ar tai padeda tautai \u0161iandien, kai gyvename did\u0117jan\u010dios geopolitin\u0117s \u012ftampos s\u0105lygomis? Nemanau. B\u016btent \u010dia slypi vidin\u0117s gr\u0117sm\u0117s m\u016bs\u0173 atsparumui prie\u0161 Rusijos agresij\u0105, baltarusi\u0161kus litvinizmo pseudonaratyvus, informacini\u0173 kar\u0173 i\u0161puolius ir operacijas. Tokiose s\u0105lygose tautinis tapatumas neb\u0117ra vien kult\u016brinis klausimas – tai saugumo resursas.<\/p>\n
Jei patys apie save kalbame tik menkinamai ir \u017eeminan\u010diai, nuolat lyginam\u0117s su prana\u0161esniais ne m\u016bs\u0173 naudai – silpniname visuomen\u0117s galias. Nuolatin\u0117 dekonstrukcija be alternatyvaus pozityvaus pasakojimo ilgainiui suformuoja \u201ei\u0161mokto bej\u0117gi\u0161kumo” jausm\u0105: visur atsilikome, viskas – mitas, niekas nevertas pasidid\u017eiavimo, m\u016bs\u0173 didvyriai i\u0161 ties\u0173 niek\u0161ai ir t.t. Tai ne padeda, o demoralizuoja, ypa\u010d jaun\u0105j\u0105 kart\u0105.<\/p>\n
Tarpukariu s\u0105moningai puosel\u0117tas tautos istorijos mitas dav\u0117 gausi\u0173 vaisi\u0173 – taut\u0105, nepabijojusi\u0105 stoti \u012f nelygi\u0105 Dovydo ir Galijoto kov\u0105 su totalitarizmu, i\u0161likti sovietme\u010diu, nepaisant demoralizacin\u0117s jo galios. O \u0161iandien mes s\u0117dime dekonstruot\u0173 mit\u0173 \u0161uki\u0173 kr\u016bvoje ir nebeturime \u012f k\u0105 atsiremti…<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"\u00a0 Nors jis \u017einomas kaip publikos provokatorius, jo prane\u0161ime i\u0161 esm\u0117s nebuvo nieko naujo – skamb\u0117jo tie patys…\n","protected":false},"author":2,"featured_media":2752,"comment_status":"","ping_status":"","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"footnotes":""},"categories":[13],"tags":[1335,25,30,31,1333,1332,34,35,24,1336,189,32,33,37,39,36,38,40,23,22,1334,28,29,26,27],"class_list":{"0":"post-2751","1":"post","2":"type-post","3":"status-publish","4":"format-standard","5":"has-post-thumbnail","7":"category-lietuva","8":"tag-akmene","9":"tag-antrastes","10":"tag-breaking-news","11":"tag-breakingnews","12":"tag-bumblauskas","13":"tag-cepaitiene","14":"tag-featured-news","15":"tag-featurednews","16":"tag-headlines","17":"tag-inteligentai","18":"tag-istorija","19":"tag-latest-news","20":"tag-latestnews","21":"tag-lietuva","22":"tag-lietuviu","23":"tag-lithuania","24":"tag-lithuanian","25":"tag-lt","26":"tag-naujienos","27":"tag-news","28":"tag-paveldas","29":"tag-populiariausios-naujienos","30":"tag-populiariausiosnaujienos","31":"tag-top-stories","32":"tag-topstories"},"share_on_mastodon":{"url":"","error":""},"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2751","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/2"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=2751"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/2751\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media\/2752"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=2751"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=2751"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=2751"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}