Vis d\u0117lto eidama pas j\u012f \u017einau, kad neklausiu apie kar\u0105 Ukrainoje ir apie pab\u0117g\u0117lius, kurie kaip \u012fkirpti Vilniuje \u0161neka vien tik rusi\u0161kai, neklausiu profesionalo nuomon\u0117s apie holokaustui skirtus spektaklius, kuriems be jokios i\u0161lygos garantuotas finansavimas, ir tikrai neklausiu apie kult\u016bros ministro darom\u0105 \u012ftak\u0105 nacionalinei kult\u016brai. \u0160iaip ar taip einu pas \u017emog\u0173, kuriam teko pabuvoti ant gyvenimo ir mirties briaunos.<\/p>\n
Ta\u010diau Kostas, tartum skaitydamas mintis, pokalbiui \u012fsib\u0117g\u0117jus pasakys: \u201e Pabandyk k\u0105 nors bloga pasakyt apie partizanus! Taigi tave u\u017edrabstys purvais. Nevalia kriti\u0161kesnio \u017eod\u017eio tarti ir apie ukrainie\u010dius, juo labiau – apie \u017eydus. Vald\u017eios irgi negalima kritikuoti, nes i\u0161kart pasidarai prorusi\u0161kas. O su mano pavarde i\u0161vis geriau tyl\u0117ti…”<\/p>\n
Nors tariuosi K.Smorigin\u0105 kruopel\u0119 pa\u017e\u012fstanti (kaip nebuvo, taip ir nepasidar\u0117 \u201edvaro” parankiniu), vis d\u0117lto eidama jau \u012f ketvirtus Kosto namus galvoju, kad kaskart einu vis pas kit\u0105 \u017emog\u0173. Tiesa, jei suskai\u010diuotume visus butus, kuriuose jis gyveno, i\u0161eit\u0173 visi penki – \u017dalgirio gatv\u0117je, pirmajame jo ir aktor\u0117s Dalios Brenci\u016bt\u0117s \u0161eimos b\u016bste, kur, jeigu neklystu, susilaukta s\u016bnaus Kosto, \u0161iandien garsinan\u010dio Lietuv\u0105 tarptautin\u0117je operos scenoje, man neteko b\u016bti.<\/p>\n
Tais jaunais metais tame name gyveno ir Algis Lat\u0117nas, ir \u0161viesaus atminimo Ar\u016bnas Storpir\u0161tis su pirm\u0105ja \u017emona aktore Dalia Storyk, ir Vytautas Taukinaitis, paskui, anks\u010diau ar v\u0117liau, kiekvienas \u012fsuko \u012f jiems skirt\u0105 tak\u0105 ir vienoje laiptin\u0117je dau\u017eytis alk\u016bn\u0117mis jiems nebereik\u0117jo. Gal\u0117tum manyti, kad butai buvo kei\u010diami i\u0161 \u012fgimto nam\u0173 ilgesio, ta\u010diau grei\u010diausiai – ne, nes \u0161iandien Kostas sako b\u016bt\u0173 nieko prie\u0161 apsigyventi Tenerif\u0117je ir prisijungti prie gatv\u0117je s\u0117din\u010di\u0173 senuk\u0173, ilgesingu \u017evilgsniu nulydin\u010di\u0173 pro\u0161al skutan\u010di\u0173 gra\u017euoli\u0173 kojas… \u0160iaip ar taip baland\u012f K. Smoriginui sueis septyniasde\u0161imt.<\/p>\n
– Podraug su gera \u017einia, kad pavyko nugal\u0117ti lig\u0105, informacijos \u0161aukliai skelbia apie j\u016bs\u0173 jubiliejinius koncertus. Tik, regis, tapote kiek tykesnis. Gal net li\u016bdnesnis?<\/p>\n
– Ne, d\u017eiaugsiuos sulauk\u0119s septyniasde\u0161imt. Tik niekaip neapleid\u017eia mintis apie mirt\u012f. Bet kuri\u0105 minut\u0119 mane gali i\u0161tikti insultas. Vienas profesorius sak\u0117, kad b\u016bt\u0173 \u0161iokia tokia galimyb\u0117, nors rizika nemenka, man pad\u0117ti, bet a\u0161 ligonini\u0173 jau pani\u0161kai bijau. Pra\u0117j\u0119 metai buvo sunk\u016bs ir bais\u016bs.<\/p>\n
Penkis \u201esepsius” tur\u0117jau ir likau gyvas, nors \u017emogus, b\u016bna, ir nuo vieno mir\u0161ta. Galvojau, kad nebei\u0161tversiu, mintyse buvau atsisveikin\u0119s su \u0161iuo pasauliu, ir jeigu ne medik\u0173, ne geriausi\u0173 chirurg\u0173 pagalba, \u0161iandien vargu ar mes kalb\u0117tume. Supratau, kad dar n\u0117ra galutinio sprendimo, dar Dievulis susimyl\u0117jo ir mane paliko \u017eem\u0117je… Invalidum\u0105 gavau, bent ma\u0161in\u0105 galiu statyti negalios \u017emon\u0117ms skirtose vietose. (Juokiasi.)<\/p>\n
– Tad gal ma\u017eai klystu manydama, kad kaskart matau vis kitok\u012f Kost\u0105?<\/p>\n
– Vien\u0105kart kalbu rimtai, kit\u0105 kart\u0105 ironi\u0161kai, tre\u010di\u0105kart li\u016bdniau, – be abejo, balansavimas tarp gyvenimo ir mirties negali nepaveikti, jis paliko tam tikr\u0105 p\u0117dsak\u0105 ir manyje. Atlaidesnis kitiems jau seniai tapau, suprat\u0119s, kad ne viskas, kas juoda, yra juoda ir ne viskas balta, kas yra balta.<\/p>\n
Na, jauni buvome pasiut\u0119, energija liejosi per kra\u0161tus, daug keliavome, vaikus auginome u\u017e spintos, nes gyvenome vieno kambario bute, vargome, kaip ir diduma socialistinio lagerio \u017emoni\u0173. Paskui atsisveikinome su tarybomis, i\u0161lauk\u0117me nepriklausomyb\u0117s, tik\u0117jome, kad tuoj tuoj viskas pasikeis, prad\u0117s jud\u0117ti gero link, bet kaip neprasideda, taip neprasideda…<\/p>\n
\u017dmon\u0117s gyvena sau, vald\u017eia – sau, ji tvarkosi savo reikaliukus, suprantate, vis\u0173 j\u0173 rankos – vienas kito ki\u0161en\u0117je. Pats kart\u0105 ma\u010diau, kaip ar\u0161iai socdemai su konservatoriais pliek\u0117si televizijoj, o po to i\u0161\u0117jo ir i\u0161girdau vien\u0105 j\u0173 sakant: \u201eTai tu permesk man t\u0105 \u201eotkat\u0105”… Savo ausimis gird\u0117jau. A\u0161, kvailys, maniau, kad jie neken\u010dia vienas kito, o jie, pasirodo, bendrus biznio reikalus tvarko!<\/p>\n
Bjauriausia, kad \u0161iandien nebegali b\u016bti tikras, kad viskas, k\u0105 nuo\u0161ird\u017eiai i\u0161sakei draugui, nebus perduota kitoms ausims ir tu netapsi tautos prie\u0161u. Dabar pabandyk k\u0105 nors bloga pasakyt apie partizanus! Taigi tave u\u017edrabstys purvais. Nevalia kriti\u0161kesnio \u017eod\u017eio tarti ir apie ukrainie\u010dius, juo labiau – apie \u017eydus. Vald\u017eios negalima kritikuoti, nes i\u0161kart pasidarai prorusi\u0161kas. O su mano pavarde i\u0161vis geriau tyl\u0117ti.<\/p>\n
– \u0160iandien tarp \u0161it\u0173 sien\u0173 gyvena dainuojantis \u017emogus. Nema\u017eai aktori\u0173, sulauk\u0119 vyresnio am\u017eiaus, deja, nueina \u012f u\u017ekulisius, tampa scenai nebereikalingi. \u0160iuo at\u017evilgiu tur\u0117tum\u0117t jaustis laimingas, nes aktoryst\u0117 turi t\u0119sin\u012f.<\/p>\n
– Vieni prisimena mane kaip artist\u0105, kiti kaip dain\u0173 autori\u0173 ir atlik\u0117j\u0105, bet ir tie, ir tie teis\u016bs. Nes i\u0161 tikr\u0173j\u0173 tai – scenin\u0117s specialyb\u0117s ir jeigu tiek vienur, tiek kitur dirbsi rimtai, netaupydamas ir nesigail\u0117damas sav\u0119s, sulauksi atitinkamo atsako. Iki \u0161iol gaunu didel\u0119 motyvacij\u0105 i\u0161 \u017ei\u016brov\u0173, gaunu didel\u0119 gr\u0105\u017e\u0105 atgal, jie yra mano maitintojai. Kol jie eina \u012f koncertus, klauso mano dain\u0173, tol, manau, ir dainuosiu.<\/p>\n
Po ligonin\u0117s atlaikiau vien\u0105 koncert\u0105 ir penkis roko operos \u201eJ\u016brat\u0117s ir Kasty\u010dio” spektaklius; j\u0105 pats ir re\u017eisavau. Dalia (\u017emona) tikino, kad neapsijuokiau, bet nebuvo lengva. Nelauktai para\u0161iau nauj\u0173 dain\u0173 Liutauro Deg\u0117sio, Evaldo Jaro tekstais, visos jos skamb\u0117s ne tik jubiliejiniame koncerte, bet \u012feis ir \u012f nauj\u0105 kompaktin\u0119 plok\u0161tel\u0119.<\/p>\n
Apie aktoryst\u0119, ai\u0161ku, a\u0161 daug suprantu. Kai kuriuos savo vaidmenis spektakliuose \u201eKvadratas”, \u201eD\u0117d\u0117 Vania”, \u201eNosis”, \u201eMakbetas” laikau etapiniais. Vieni mane keit\u0117 \u012f vien\u0105 pus\u0119, kiti – \u012f kit\u0105. Pavyzd\u017eiui, po \u201eKvadrato” supratau, k\u0105 rei\u0161kia b\u016bti profesionalu ir daugiau niekada neleisdavau nei lengvinti u\u017eduo\u010di\u0173, nei apeiti a\u0161tresni\u0173 kamp\u0173.<\/p>\n
– Gerai paie\u0161koj\u0119s rastum\u0117t u\u017e k\u0105 d\u0117koti ir \u201eMakbetui”? Prisimenu jus pasakojus, kad vaidindamas mintyse persi\u017eegnodavot, tarsi saugodamasis nuo tikro ar tariamo \u0161ios tragedijos prakeiksmo ir kad palyginti lengvai i\u0161sisukote – per j\u012f buvot susilau\u017e\u0119s tris \u0161onkaulius…<\/p>\n
– Kurdamas \u0161it\u0105 vaidmen\u012f tapau profesionalu. Nurimau. Prisimenu, va\u017eiavom su juo \u012f ilgas gastroles, Italijoje per pusantro m\u0117nesio buvo numatyti net 27 pasirodymai. B\u016bdavo, po spektaklio i\u0161eini – nuo prakaito autai \u0161lapi, keln\u0117s \u0161lapios, mar\u0161kiniai nors gr\u0119\u017ek, i\u0161d\u017eiaustai, nes i\u0161siplauti n\u0117ra kur, o kit\u0105 dien\u0105, nors jie teb\u0117ra dr\u0117gni, v\u0117l tuos pa\u010dius trauki ant sav\u0119s; kostiuminink\u0117s niekuo negal\u0117davo pad\u0117t.<\/p>\n
Nebuvo kada sav\u0119s gail\u0117tis: sukandi dantis ir eini \u012f scen\u0105, po pirmo veiksmo galvoji, kad dar du veiksmai liko, o jau per tre\u010di\u0105 kaip arklys jauti, kad b\u0117gi namo. Prisimenu, po paskutinio suvaidinto spektaklio Perud\u017eoje re\u017eisieriaus pad\u0117j\u0117ja nusived\u0117 pavakarieniauti, sak\u0117, jau galima i\u0161gerti ir alaus. Pasi\u0117miau bokal\u0105 alaus, ir nuo to bokalo paskui svirduliavau laikydamasis sien\u0173 – nuo lengvo itali\u0161ko alaus buvau gatavas.<\/p>\n
Iki tol, b\u016bdavo, atsikeli, apeini miestel\u012f, pasi\u017ei\u016bri \u012f tas krautuves, nuo kuri\u0173 jau mirga akyse, gr\u012f\u017eti atgal, dar papusry\u010diauji, atsigeri kavos, guliesi \u012f lov\u0105, kompiuteris – ant pilvo, skaitai arba galvoji apie vaidmen\u012f, o jau popiet po kr\u016btine pradeda virt virt virt; supranti, kad liko valanda, kita, va\u017eiuoji \u012f teatr\u0105 ir ten i\u0161 naujo prasideda toji kan\u010dia.<\/p>\n
Tu negali pasakyti, kad blogai jautiesi, kad tau pakilusi temperat\u016bra, turi dirbti kaip profesionalas, – galb\u016bt d\u0117l to mane ka\u017ekas i\u0161 koleg\u0173 pavadino \u017emogumi, kuriam reikia daug. Jeigu r\u016bkyti, tai r\u016bkyti daug, jeigu gerti, gerti daug, baliavoti, tai baliavoti daug, jei dirbti (irgi taip i\u0161\u0117jo), – daug.<\/p>\n
O kai Jaunimo teatre tur\u0117jau vaidinti \u201eJun\u0105 Gabriel\u012f Borkman\u0105” (re\u017eisierius Gintaras Varnas – D.\u0160.) ir negal\u0117damas gerai valdyti rankos sunkiai u\u017esisegdavau sagas, net kostiumo kelnes u\u017esitraukti man buvo problema, pagalvojau, kad nenoriu, kad \u0161itas b\u0117das matyt\u0173 kostiuminink\u0117s ir pasakiau sau: u\u017eteks. Taip susiklost\u0117, kad kai kurie man tek\u0119 vaidmenys buvo ir fizi\u0161kai, ir psichologi\u0161kai sunk\u016bs.<\/p>\n
– K\u0105 j\u016bs\u0173 akimis atplukd\u0117 \u012f \u0161iuolaikin\u012f teatr\u0105 globalizmas?<\/p>\n
– Man nepriimtinas tas \u0161i\u0173 dien\u0173 teatras, kuris yra tap\u0119s uoliu projekt\u0173 vykdytoju. Yra re\u017eisieri\u0173, kurie net sako, kad norint pastatyti spektakl\u012f, jiems nereikia jokios pjes\u0117s. Tai i\u0161 ko statys spektakl\u012f? Gal i\u0161 nosies \u201erutuliuk\u0173”, gal i\u0161 lub\u0173?<\/p>\n
Mano manymu, literat\u016bra, pageidautina, gera literat\u016bra yra teatro pagrindas. Suprantu, karas Ukrainoje ir holokausto temos yra itin skausmingos \u017emonijai, bet pastaruoju metu jos var\u017eyte var\u017eosi su dokumentikos \u017eanrais. Kaip \u0161iandien da\u017enas jaunuolis, suvaidin\u0119s epizod\u0105 kokiame nors sumautame seriale, ima vadintis aktoriumi, taip bet koks \u017eod\u017ei\u0173 kratinys nuo scenos pateikiamas kaip menas. Deja, aktoryst\u0117 \u0161iandien yra devalvuota, kaip ir did\u017eiosios doryb\u0117s.<\/p>\n
Viskas stipriai pasikeit\u0117, ir mes, per kasdien\u012f nerim\u0105 d\u0117l kaimynyst\u0117je vykstan\u010dio karo, jo baisum\u0173 ir galimos baigties nori nenori esame \u012ftraukti \u012f politik\u0105, kuri kaip lakmuso popier\u0117lis mums i\u0161duoda vertybinius virsmus. Jau i\u0161gyvenome laukinio kapitalizmo \u0161ok\u0105, kai did\u017eiausia siekiamybe buvo tap\u0119 pinigai, jau apsipratome su euro visavaldyste, dabar at\u0117jo imitacij\u0173, apsimetin\u0117jimo, susireik\u0161minimo metas.<\/p>\n
Imta perra\u0161in\u0117t istorij\u0105, nugriautas paminklas ra\u0161ytojui Petrui Cvirkai, dabar eil\u0117je laukia Salom\u0117ja N\u0117ris. Kad ir k\u0105 sakytum\u0117t, P. Cvirka buvo nuostabus ra\u0161ytojas, jis, kaip ir daugelis tautie\u010di\u0173, buvo priverstas kolaboruoti ir dalyvauti sovietiniam gyvenime. Kita vertus, jo laikysena smarkiai skiriasi nuo Kosto Kubilinsko i\u0161davyst\u0117s, kuris vis\u0105 likus\u012f gyvenim\u0105 ra\u0161\u0117 tik vaikams ir g\u0117r\u0117 tol, kol gavo kepen\u0173 ciroz\u0119; bent tuo jis i\u0161pirko savo kalt\u0119. Pa\u017einojau jo brol\u012f Albin\u0105, jis dirbo kino studijoje vairuotoju.<\/p>\n
– \u017dmogaus gyvenime susikry\u017eiuoja daugelio keliai, susikerta ir i\u0161siskiria, susieina ir b\u0117ga viena kryptimi. Vis d\u0117lto tiek asmeniniame gyvenime, tiek karjeroje b\u016bna i\u0161skirtini\u0173 asmenybi\u0173, be kuri\u0173 biografijos grei\u010diausiai b\u016bt\u0173 kitokios. Kas tie svarbiausi \u017emon\u0117s j\u016bs\u0173 gyvenime?<\/p>\n
– \u017dmona Dalia, s\u016bnus. Juo toliau, juo labiau d\u017eiaugiuosi, kad Kostas atrado save, kad tapo tikru profesionalu. Bet jeigu ne Dalia, seniausiai b\u016b\u010diau \u012f kalnel\u012f nuva\u017eiav\u0119s. Galvoju, laimingas tu \u017emogus, Kostai: 45 metai mes kartu, ir nors visko buvo, turint galvoje mano temperament\u0105 ir Dalios \u017eemaiti\u0161k\u0105 charakter\u012f (tik nepa\u017eadink jos ugnikalnio!), bet apsisukus v\u0117l nusistov\u0117davo giedra, nes ji \u017eino, kad jeigu ne jos globa, man b\u016bt\u0173 blogai. A\u0161 ne\u017einau, ar gal\u0117\u010diau taip, kaip ji, aukotis d\u0117l kito \u017emogaus.<\/p>\n
– O profesin\u0117je karjeroje?<\/p>\n
– Re\u017eisier\u0117 Dalia Tamulevi\u010di\u016bt\u0117.<\/p>\n
– Tik\u0117jausi i\u0161girsti, kad Eimuntas Nekro\u0161ius. Juk visi j\u016bs\u0173 sumin\u0117ti etapiniai spektakliai jo re\u017eisuoti.<\/p>\n
– E.Nekro\u0161ius buvo viena i\u0161 t\u0173 did\u017ei\u0173j\u0173 girn\u0173, kurios mane permal\u0117, o re\u017eisier\u0117 D.Tamulevi\u010di\u016bt\u0117, kurios kurs\u0105 Muzikos akademijoje baigiau ir kaip vienas i\u0161 jos \u201ede\u0161imtuko” at\u0117jau \u012f Jaunimo teatr\u0105, dav\u0117 suvokim\u0105 apie specialyb\u0119. Jos neu\u017emir\u0161iu niekada. E.Nekro\u0161ius man dav\u0117 profesijos supratim\u0105 ir profesijos skon\u012f – kaip sm\u0117l\u012f tarp dant\u0173. Jis buvo labai nelengvas \u017emogus.<\/p>\n
Susitik\u0119 mes kalb\u0117jome apie k\u0105 tik nori: an\u016bkus, \u0161unis, ma\u0161inas, tik ne apie specialyb\u0119, tik ne apie teatr\u0105. B\u016bdavo, jis paskambina, sako \u017ein\u0105s ger\u0105 restoran\u0105, kur galima pavakarieniauti, b\u016bdavo, sustoja ma\u0161ina Stikli\u0173 gatv\u0117je, kur tuo metu gyvenau, ir va\u017eiuoja va\u017eiuoja va\u017eiuoja, kol sustoja prie \u201eNeringos”…<\/p>\n
Kelis kartus mes taip va\u017eiavom, kelis kartus vakarieniavome \u201eNeringoje” ir \u0161nekam\u0117s kaip seni geri pa\u017e\u012fstami. Mes nebuvome tokie draugai, kuriuos galima laikyti nei\u0161skiriamais, nors, kai g\u0117r\u0117me, visko buvo, ne\u0161iojome vienas kit\u0105: jis mane – \u012f Stikli\u0173, a\u0161 j\u012f – \u012f Grybo gatv\u0119 \u0161alia filharmonijos. I\u0161 jo su\u017einojau daug teatro, tarp j\u0173 ir re\u017eis\u016bros, paslap\u010di\u0173.<\/p>\n
Ir jeigu tur\u0117damas mintyje D.Tamulevi\u010di\u016bt\u0119, saky\u010diau, kad ji buvo geniali pedagog\u0117, tai tur\u0117damas galvoje E. Nekro\u0161i\u0173, net neabejo\u010diau, kad jo asmenyje ma\u010diau genij\u0173. Su kuriuo dar ir dirbti teko.<\/p>\n
\u00a0<\/p>\n