Pagal krik\u0161\u010dioni\u0161k\u0105j\u0105 tradicij\u0105 nuod\u0117mes atleid\u017eia dvasininkai, bet Anglijoje ir \u0160kotijoje iki XX a. \u0161alia j\u0173 egzistavo dar viena \u201etarnyba” – nuod\u0117mi\u0173 valgytojai. Jie b\u016bdavo specialiai kvie\u010diami atvykti \u012f velionio namus ir pasiimti jo nuod\u0117mes.<\/p>\n
Tokie \u017emon\u0117s buvo atstumtieji, j\u0173 niekas nem\u0117go ir niekino, bet kartu negal\u0117jo be j\u0173 apsieiti.<\/p>\n
Ritualin\u0117s tradicijos \u0161aknys<\/p>\n
Apie savo nuod\u0117mes \u017emogus paprastai susim\u0105sto v\u0117lai, o kai kada ir per v\u0117lai, kai jau nelieka galimyb\u0117s j\u0173 i\u0161pa\u017einti ir apgail\u0117ti. Ir nesvarbu, ar jis tik\u0117jo pomirtiniu pasauliu – jo artimieji visada r\u016bpinasi, kad velionio siela patekt\u0173 \u012f dang\u0173.<\/p>\n
Tikriausiai \u0161is siekis \u012fsitvirtino \u017emoni\u0173 pas\u0105mon\u0117je nuo t\u0173 laik\u0173, kai apie tai galvojo j\u0173 prot\u0117viai. Senov\u0117s civilizacijose \u017emon\u0117s jau r\u016bpinosi savo siela. Actekai nuo nuod\u0117mi\u0173 apsivalydavo padedami deiv\u0117s Tlazolteotl, kuriai nuod\u0117mes i\u0161pa\u017einti buvo galima tik kart\u0105 gyvenime.<\/p>\n
Tod\u0117l \u0161i\u0105 galimyb\u0119 \u017emon\u0117s paprastai atid\u0117liodavo iki gyvenimo pabaigos. Jai buvo galima i\u0161sakyti visk\u0105, visus slap\u010diausius nusikaltimus, net tokius siaubingus, kad ir garsiai i\u0161tarti b\u016bdavo baisu.<\/p>\n
Prie\u0161 j\u0105 buvo apnuoginama siela, nes visi tik\u0117jo, kad ji pasiima vis\u0105 purv\u0105, nuplauna ir apvalo. U\u017e tai tekdavo susimok\u0117ti, o kuo sunkesn\u0117s b\u016bdavo nuod\u0117m\u0117s, tuo sud\u0117tingiau b\u016bdavo jas nuplauti.<\/p>\n
Jei nuod\u0117mi\u0173 b\u016bdavo daug, dar b\u016bdavo pridedamas i\u0161pirkimas krauju – praduriamas lie\u017euvis arba ausis, krauju sudr\u0117kinamas popierius, kur\u012f paskui reik\u0117davo sudeginti. Tlazolteotl, kartu vaisingumo deiv\u0117, vis\u0105 \u017emoni\u0173 purv\u0105 ir \u0161iuk\u0161les atiduodavo \u017eemei. Ji ir vaizduojama su \u0161luota rankoje.<\/p>\n
Keistas nuod\u0117mi\u0173 valgymo ritualas<\/p>\n
Kiekviena tauta turi sav\u0173 tradicij\u0173, susijusi\u0173 su mirusiojo nuod\u0117mi\u0173 atleidimu. Tikintiesiems tai – dvasininko maldos, padedan\u010dios apvalyti siel\u0105. Bet, matyt, kartais to \u017emon\u0117ms nepakakdavo. J\u0173 manymu mirusysis su nuod\u0117m\u0117mis ateis pas juos. tod\u0117l egzistavo nuod\u0117mi\u0173 valgytojai.<\/p>\n
\u0160ios nepavyd\u0117tinos \u201eprofesijos” \u017emon\u0117s egzistavo \u0160kotijoje, Anglijoje, Airijoje. \u0160i tradicija yra susijusi su savita Velso kult\u016bra, tod\u0117l visuose aplink Vels\u0105 esan\u010diuose kra\u0161tuose \u0161is keistas paprotys buvo paplit\u0119s.<\/p>\n
Nuod\u0117mi\u0173 valgytojai gyveno kiekviename mieste ir gyvenviet\u0117je, ir vos tik kas nors mirdavo, jie b\u016bdavo kvie\u010diami arba ateidavo patys be kvietimo, nes artimieji j\u0173 jau laukdavo.<\/p>\n
Ritualas b\u016bdavo toks: velioniui ant kr\u016btin\u0117s dedama duonos ir ant lentut\u0117s bokalas su alumi. At\u0117j\u0119s nuod\u0117mi\u0173 valgytojas tai suvalgydavo ir i\u0161gerdavo ir pasakydavo maloni\u0173 \u017eod\u017ei\u0173 velionio adresu. U\u017e tai jam b\u016bdavo sumokama, o pats i\u0161vejamas.<\/p>\n
Ir ne \u0161iaip, \u017eod\u017eiais, o spyriais ir lazdomis, spjaudant ir keikiant, mat jis tapo ne\u0161varus nuo nuod\u0117mi\u0173. Kai kada toks \u017emogus net neb\u016bdavo \u012fleid\u017eiamas \u012f namus: jam ant slenks\u010dio padedamas duben\u0117lis su maistu ir alaus bokalas, duodama truput\u012f pinig\u0173. S\u0117d\u0117damas ant suoliuko jis visk\u0105 suvalgydavo, paskui atsistodavo, i\u0161tardavo paguodos \u017eod\u017eius ir i\u0161eidavo.<\/p>\n
Tokie \u017emon\u0117s priklaus\u0117 \u017eemiausiam visuomen\u0117s sluoksniui, paprastai skurd\u017eiai gyvendavo kur nors gyvenviet\u0117s pakra\u0161tyje, su jais niekas nenor\u0117jo bendrauti, bet kam nors mirus, j\u0173 laukdavo.<\/p>\n
Kartais nuod\u0117mi\u0173 valgytojo vaidmen\u012f atlikdavo paprasti miesto skurd\u017eiai, o kai kada tai tapdavo \u0161eimos tradicija: mirus nuod\u0117mi\u0173 valgytojui t\u0117vui, jo pareigas perimdavo s\u016bnus.<\/p>\n
Nuod\u0117mi\u0173 valgytojo \u0161eima taip pat neb\u016bdavo gerbiama, kaip ir pagrindinis veik\u0117jas. Tod\u0117l jam mirus \u0161eima stengdavosi i\u0161vykti kuo toliau, kad niekas nesu\u017einot\u0173 apie j\u0173 praeit\u012f.<\/p>\n
Kai kuriais atvejais, kai neb\u016bdavo nuod\u0117mi\u0173 valgytojo, duon\u0105 suvalgydavo kas nors i\u0161 artim\u0173j\u0173 arba ji b\u016bdavo po gabaliuk\u0105 padalinama visiems giminai\u010diams.<\/p>\n
Nuod\u0117mi\u0173 valgymo reliktai<\/p>\n
Nuod\u0117mi\u0173 valgymo tradicija yra tokia sena, kad i\u0161liko prakti\u0161kai iki XX a., bet ne visi tai \u017eino. Pavyzd\u017eiui, tai yra ritualas, kai per laidotuves dalinama duona ir duodama i\u0161gerti u\u017e velionio siel\u0105.<\/p>\n
XIX a. pabaigoje Anglijoje nedideliame miestelyje buvo priimta po geduling\u0173 pamald\u0173 kartu su kunigu \u012f stiklin\u0119 \u012fpilti vyno ir j\u0105 per karst\u0105 kartu su laidotuvi\u0173 sausainiais perduoti karsto ne\u0161\u0117jams.<\/p>\n
Auk\u0161tutin\u0117je Bavarijoje dar XX a. prad\u017eioje buvo priimta ant velionio kr\u016btin\u0117s pad\u0117ti pyrag\u0105, kur\u012f paskui suvalgo giminaitis. Balkanuose buvo kepama duon\u0105 su mirusiojo atvaizdu ir paskui suvalgoma, o Olandijoje kepami pyragai su velionio inicialais. Gaminys visada suvalgomas, o tai galima priskirti nuod\u0117mi\u0173 valgymo tradicijai.<\/p>\n
Laidotuvi\u0173 sausainiai<\/p>\n
XVIII a. pabaigoje minimi sausainiai, kurie b\u016bdavo dalijami velioniui pagerbti, tod\u0117l vadinosi \u201elaidotuvi\u0173”. Biskvitiniai sausainiai su daug cukraus b\u016bdavo sudedami po du ir suvyniojami \u012f juod\u0105 popieri\u0173 arba va\u0161kuot\u0105 lap\u0105 ir u\u017eantspauduojami juodu anspaudu.<\/p>\n
Tokie sausainiai buvo dalijami laidotuvi\u0173 dalyviams arba siun\u010diami tiems, kas negal\u0117jo atvykti atsisveikinti su velioniu.<\/p>\n
\u0160iaur\u0117s Amerikoje tokie sausainiai buvo puo\u0161iami laidojimo simboliais kaip angeliukai, kaukol\u0117s, sm\u0117lio laikrod\u017eiais. Sausainiai buvo labai paplit\u0119, tod\u0117l juos specialiai kepdavo konditeriai. Tai daryti apsimok\u0117jo, nes paklausa visada b\u016bdavo didel\u0117.<\/p>\n
Paskutinysis nuod\u0117mi\u0173 valgytojas<\/p>\n
Anglijoje buvo daug nuod\u0117mi\u0173 valgytoj\u0173, bet paskutiniam net buvo pastatytas paminklas. Per tris m\u0117nesius bendruomen\u0117 surinko t\u016bkstant\u012f svar\u0173 paminklui, o dvasininkas jam atleido nuod\u0117mes, nors tai niekuomet neb\u016bdavo daroma.<\/p>\n
Dvasininkai neigiamai \u017ei\u016br\u0117jo \u012f j\u0173 \u201eprofesij\u0105” ne tik tod\u0117l, kad tai prie\u0161taravo ba\u017eny\u010dios kanonams, bet dar ir tod\u0117l, kad jie i\u0161 j\u0173 \u201eatimdavo duon\u0105”, tai yra, mokest\u012f u\u017e ceremonij\u0105. Jeigu pas mirus\u012fj\u012f b\u016bdavo kvie\u010diamas nuod\u0117mi\u0173 valgytojas, kunigas ten jau neidavo.<\/p>\n
Nuod\u0117mi\u0173 valgytojas Ri\u010dardas Manslou buvo paskutinis, savo noru sutik\u0119s valgyti nuod\u0117mes ir prisiimt\u0105 pareig\u0105 vykd\u0119s iki mirties.<\/p>\n
Kitaip kaip jo pirmtakai, jis nebuvo varg\u0161as, prie\u0161ingai – pasiturintis \u017emogus, \u016bkininkas, taigi jam nereik\u0117jo t\u0173 menk\u0173 pinig\u0173, kurie b\u016bdavo mokami u\u017e nuod\u0117mi\u0173 valgym\u0105. Kaip sak\u0117 jo kaimynai, jis ir neimdavo u\u017emokes\u010dio, tai dar\u0117 nemokamai.<\/p>\n
Pasakojama, kad imtis tokios veiklos j\u012f past\u016bm\u0117jo nelaim\u0117: per savait\u0119 mir\u0117 trys jo vaikai i\u0161 keturi\u0173. Jis ir prad\u0117jo vaik\u0161\u010dioti prie mirusi\u0173j\u0173, manydamas, kad jo kaime susikaup\u0117 daug nuod\u0117mi\u0173 ir ta na\u0161ta gul\u0117 ant jo angeliuk\u0173.<\/p>\n
Ri\u010dardas Manslou buvo palaidotas Retlinghoupe 1906 m. Laikui b\u0117gant kapas apgriuvo ir neabejingi \u017emon\u0117s surinko pinig\u0173 jam atnaujinti, prisimenant tai, kad jis neatsisakydavo daryti ger\u0105 darb\u0105. Juk \u017emon\u0117s tik\u0117jo, kad jei \u017emogus mir\u0161ta nei\u0161pa\u017ein\u0119s nuod\u0117mi\u0173, jo siela klaid\u017eios \u017dem\u0117je.<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"\u00a0 Pagal krik\u0161\u010dioni\u0161k\u0105j\u0105 tradicij\u0105 nuod\u0117mes atleid\u017eia dvasininkai, bet Anglijoje ir \u0160kotijoje iki XX a. \u0161alia j\u0173 egzistavo dar…\n","protected":false},"author":2,"featured_media":31212,"comment_status":"","ping_status":"","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"footnotes":""},"categories":[15],"tags":[6810,25,30,31,34,35,6099,24,8937,32,33,37,39,36,38,40,23,22,8936,44,28,29,8940,8938,2307,26,27,8939,74,75,76],"class_list":{"0":"post-31211","1":"post","2":"type-post","3":"status-publish","4":"format-standard","5":"has-post-thumbnail","7":"category-pasaulis","8":"tag-anglija","9":"tag-antrastes","10":"tag-breaking-news","11":"tag-breakingnews","12":"tag-featured-news","13":"tag-featurednews","14":"tag-gelbejimas","15":"tag-headlines","16":"tag-ispazinimas","17":"tag-latest-news","18":"tag-latestnews","19":"tag-lietuva","20":"tag-lietuviu","21":"tag-lithuania","22":"tag-lithuanian","23":"tag-lt","24":"tag-naujienos","25":"tag-news","26":"tag-nuodemes","27":"tag-pasaulis","28":"tag-populiariausios-naujienos","29":"tag-populiariausiosnaujienos","30":"tag-ritualas","31":"tag-sielos","32":"tag-skotija","33":"tag-top-stories","34":"tag-topstories","35":"tag-valgytojai","36":"tag-world","37":"tag-world-news","38":"tag-worldnews"},"share_on_mastodon":{"url":"https:\/\/pubeurope.com\/@lt\/115484625714281497","error":""},"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/31211","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/2"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=31211"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/31211\/revisions"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media\/31212"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=31211"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=31211"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.europesays.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=31211"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}